Norvegijos saugumo iššūkiai ir Rusijos grėsmė: pavojingiau nei Suvalkų koridorius?
Ilgą laiką diskusijose apie NATO saugumą dominavo Suvalkų koridorius – siauras sausumos ruožas, skiriantis Kaliningrado sritį nuo Baltarusijos. Tačiau strateginės analizės ekspertai vis dažniau atsigręžia į šiaurę, kur Norvegijos ir Rusijos pasienis tampa viena jautriausių ir potencialiai pavojingiausių zonų visame žemyne. Nors tiesioginis karinis susidūrimas Arktyje anksčiau atrodė mažai tikėtinas, besikeičianti geopolitinė situacija privertė Oslą iš esmės peržiūrėti savo gynybinę doktriną. Norvegija ne tik stiprina savo karinius pajėgumus, bet ir garsiai deklaruoja, kad jų kaimynystėje esantys taškai savo strategine reikšme bei rizika gali pranokti net ir Baltijos šalių saugumo iššūkius.
Pagrindinis nerimo šaltinis – itin didelė Rusijos karinių pajėgų koncentracija Kolos pusiasalyje, esančiame vos už kelių šimtų kilometrų nuo Norvegijos sienos. Čia dislokuotas Rusijos Šiaurės laivynas, povandeniniai laivai su branduoliniais užtaisais bei moderniausios oro gynybos sistemos. Specialistų teigimu, bet kokio konflikto atveju Rusija siektų užsitikrinti prieigą prie Šiaurės Atlanto, o tam jai būtina kontroliuoti Norvegijos pakrantes. Jei Suvalkų koridorius yra kritinis sausumos ryšio taškas, tai Norvegijos šiaurė yra vartai į vandenyną, kurių praradimas NATO reikštų logistinę izoliaciją nuo JAV ir Kanados pajėgų.
Norvegijos vyriausybė pabrėžia, kad šiuolaikinė agresija prasideda ne nuo tankų tūpčiojimo pasienyje, o nuo hibridinių atakų, nukreiptų į kritinę infrastruktūrą. Povandeninių kabelių saugumas, dujotiekių apsauga Šiaurės jūroje ir nuolatinės kibernetinės provokacijos rodo, kad konfliktas jau vyksta „pilkojoje zonoje“. Norvegija, būdama viena svarbiausių energetinių išteklių tiekėjų Europai, supranta, kad jos saugumas yra tiesiogiai susijęs su viso žemyno stabilumu. Todėl investicijos į jūrų žvalgybą, bepiločius orlaivius ir palydovinio stebėjimo sistemas tapo prioritetu numeris vienas.
Švedijos ir Suomijos įstojimas į NATO iš esmės pakeitė jėgų pusiausvyrą regione, tačiau Norvegijos vaidmuo išlieka unikalus dėl jos tiesioginės prieigos prie atviros jūros.
Naujoji saugumo architektūra leidžia geriau koordinuoti veiksmus sausumoje, tačiau jūrinis komponentas išlieka didžiausiu iššūkiu. Rusija, matydama didėjančią Aljanso vienybę, gali imtis dar aštresnių provokacijų būtent Arktyje, kur klimato kaita atveria naujus laivybos kelius ir prieigą prie gamtos išteklių, dėl kurių ateityje gali kilti dar didesnė trintis.
Kariniai vadovai akcentuoja, kad pasirengimas atremti agresiją reikalauja ne tik naujos technikos, bet ir psichologinio visuomenės atsparumo. Norvegijoje vis dažniau rengiamos civilinės saugos pratybos, o gyventojai skatinami domėtis galimomis grėsmėmis. Tai nėra panikos sėjimas, o racionalus situacijos vertinimas – šalis, turinti tokį nenuspėjamą kaimyną, negali sau leisti prabangos būti nepasiruošusi. Strateginis gylis, kurį suteikia bendradarbiavimas su Šiaurės kaimynėmis, sustiprino gynybinį skydą, tačiau pagrindinis dėmesys vis tiek lieka sutelktas į Arkties vartus.
Galiausiai, diskusija apie tai, kuri vieta – Suvalkų koridorius ar Norvegijos šiaurė – yra pavojingesnė, padeda NATO strategams geriau paskirstyti resursus. Akivaizdu, kad Rusija ieško silpniausių grandžių, todėl visas rytinis Aljanso flangas, nuo pat Arkties iki Juodosios jūros, turi būti vertinamas kaip vientisa gynybinė linija. Norvegija šiandien stovi priešakinėse šios linijos gretose, pasiruošusi ne tik stebėti, bet ir prireikus ryžtingai ginti savo suverenitetą bei viso demokratinio pasaulio interesus atšiauriomis Šiaurės sąlygomis.
Redaktorius, atsakingas už turinio kokybę, aiškumą ir sklandų pateikimą. Jis rūpinasi, kad straipsniai būtų informatyvūs, tikslūs ir atitiktų aukščiausius kalbos bei redagavimo standartus.