Dalis ūkininkų priešinasi idėjai peržiūrėti Panemunių regioninio parko ribas, nes baiminasi, kad teritorija bus plečiama, o juos prispaus ribojimai. Kol vieni gyventojai nerimauja, kiti džiaugiasi: kelerius metus dėl Pakarklių miško išsaugojimo kovojanti bendruomenė tikisi, kad tai padės išsaugoti vaizdingą mišką, besidriekiantį unikaliose Nemuno apylinkėse. Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos atstovas pabrėžia, kad nerimą sukėlė komunikacijos klaida, o ūkininkai nebus nuskriausti.
Nemuno slėniais regioninis parkas driekiasi per Kauno, Šakių ir Jurbarko rajonų savivaldybes. Maždaug 10 hektarų teritorijoje saugomos ne tik gamtinės, bet ir istorinės vertybės – karų su kryžiuočiais laikus menantys piliakalniai. Šiuo metu peržiūrimos regioninio parko ribos ir gali būti įtrauktos naujos teritorijos.
Jurbarko meras: „Būsime įkaitai tų apsaugos režimų”
Tokią idėją kritiškai vertina Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius, nerimaujantis, kad bus plečiamas ir gamtinis rezervatas, o vietos bendruomenės susidurs su apribojimais.
„Parkas daugiau nei dešimtmetį veikia, dalis ribojimų tikrai suprantami, dalis – ne. Sunkiai suvokiama gyventojams, kodėl teritorijoje, kuri yra gerokai nuo Nemuno, ribojamas užstatymo aukštis, pastatų spalva ir panašiai. Arba, pavyzdžiui, teritorijoje yra senos buvusio kolūkio dirbtuvės. Verslininkas nusprendė rekonstruoti betono blokelių cechą ir negali, nes yra ribojimai. Kai kūrėsi [regioninis parkas], niekas rizikų neįžvelgė ir prieštaravimų nebuvo, bet dabar nauja žinia, kad dar plės [sukėlė nerimą]“, – dėstė S. Mockevičius. Meras baiminasi, kad regioninis parkas išsiplės iki pat miesto pakraščio.
„Būsime įkaitai tų apsaugos režimų. Mes sakome, kad nesame prieš gamtą, situaciją puikiai žinome ir propaguojame gamtos apsaugą, kaip žalioji savivaldybė investuojame dešimtis milijonų į turizmo plėtrą, tačiau bet kokie nauji ribojimai, kurie stabdytų gyvenamųjų namų statybą, iškart daro rajoną nepatrauklų“, – sakė jis.
S. Mockevičiaus teigimu, jeigu regioninis parkas plėstųsi, tai atbaidytų ir investuotojus, ir tuos gyventojus, kurie svarsto į Jurbarko apylinkes sugrįžti iš užsienio. „Matome, kad mūsų išeiviai norėtų grįžti į rajonus ir juose statyti namus patys ar pirkti jau pastatytus, bet yra aiški rizika. Mes kviečiame grįžti į Lietuvą, važinėjame po susitikimus su diaspora, o Lietuvoje plečiam gamtos rezervatus ir didinam reikalavimus – disbalansas pasidaro“, – teigė meras. Anot jo, ypač jautriai žinią priėmė ūkininkų bendruomenė. „Mums sako, kad palaukim, žiūrėsim, bet mes puikiai žinome, kad jeigu pirmame etape leisi „važiuoti“ laisvai, tai po to nebesustabdysi tos plėtros“, – apibendrino jis.
Ūkininkai nemato naudos ir kritikuoja planus
Šakių rajono ūkininkų sąjungos vadovas Ignas Duoba pasakojo, kad bendruomenei nerimą kelia galimi ribojimai. Be to, anot pašnekovo, nėra aišku, kokią naudą regioninis parkas duotų gyventojams: „Vištyčių regioninis parkas neduoda vietiniams gyventojams jokios naudos, visi tai vertina per suvaržymų prizmę. Apribojimai sunkina gyventojų kasdienybę.“
I. Duoba pabrėžia, kad rajone ūkininkai verčiasi skirtingomis veiklomis, tad baimės – skirtingos. „Apsibrėžta tirti galimo parko teritorijos ribas, kurios yra 2,6 karto didesnės už esamą regioninį parką, tai įsivaizduokite, kiek ūkių, kiek žmonių tai galėtų paliesti“, – kalbėjo jis. Iš neseniai vykusio susitikimo su Šakių rajono bendruomene jis išsinešė žinią, kad daugės ir rezervatų. Tai, anot I. Duobos, kelia didelį susirūpinimą.
„Buvo žodinis pažadas nelįsti į dirbamus laukus, bet žodis nėra raštas, o politikai jau seniai išmokė, kad tikėti galima tik tada, kai juodu ant balto parašyta“, – pabrėžė Šakių rajono ūkininkų sąjungos vadovas. Pašnekovas sakė, kad be kitų ribojimų gąsdina ir tai, jog ūkininkai susidurs su naujomis biurokratinėmis kliūtimis, nes procesus turės derinti su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba.
„Yra niuansų, apie kuriuos jie nenori kalbėti, kad ir tai, kad plės rezervatų plotą. Rezervate apskritai neleidžiama jokia ūkinė veikla. Jie užsiminė, kad tuos miškus išpirks, kitaip sakant – paims valstybės poreikiams. Užsimena, kad įsitrauks privatūs fondai, kurie finansuos miškų paėmimą. Nesueina galai, kaip prievarta galima paimti iš žmogaus mišką, o finansavimą duoda privatus fondas?“ – klausė I. Duoba.
Miško gynėjai mato viltį: parko statusas – papildomas saugiklis
Ne visi Nemuno apylinkių gyventojai žinią apie pokyčius regioniniame parke vertina neigiamai. Kauno rajone, šalia Vilkijos, susibūrusi Pakarklės miško bendruomenė labai tikisi, kad teritorija, dėl kurios išsaugojimo jie daug metų kovoja ir dabar mina teismų slenksčius, bus įtraukta į regioninį parką.
Bendruomenės istorija, kai jie kovojo už Pakarklės miško išsaugojimą, jau anksčiau buvo plačiai aprašyta. Išgirdę apie verslininkų planus vaizdingame Pakarklės miške įkurti naują žvyro karjerą ir iškirsti apie 100 hektarų plotą, susibūrę gyventojai stojo į kovą, besitęsiančią kelerius metus.
„Regioninio parko statusas būtų lyg dar vienas papildomas saugiklis, nes Panemunių regioninio parko tikslai yra kraštovaizdžio, gamtinių landšaftinių ir istorinių vertybių apsauga. Teritorijai, kurią mes bandome apsaugoti, tai labai tiktų“, – pasakojo Pakarklės miško bendruomenės vadovas Adolfas Paleckis.
Jis apgailestauja, kad trūksta aiškesnės informacijos ir glaudesnio bendradarbiavimo su vietos bendruomene, o apie Vilkijoje jau įvykusį susitikimą su gyventojais išgirdo per vėlai. Pašnekovas pasakojo, kad idėjos steigti karjerą verslininkai neatsisakė, o šiuo metu klausimas sprendžiamas teismuose. Vis dėlto, A. Paleckis džiaugiasi, kad kantriai dirbanti Pakarklės miško bendruomenė sulaukė Kauno rajono savivaldybės pripažinimo – už aktyvumą ji įvertinta kaip metų iniciatyva aplinkosaugos srityje.
„Viskas priklausys nuo teismo, tikimės, kad sprendimas bus palankus visuomenei, nes mūsų reikalavimas yra logiškas ir pagrįstas“, – sakė A. Paleckis. Paklaustas, kaip per kelerius metus noras kovoti neišblėso, pašnekovas kalbėjo: „Susirinkę žmonės sutarė, kad rankų nenuleisime ir dirbsime ne dėl to, kad to norim, o dėl to, kad taip reikia.“
Saugomų teritorijų direkcija ramina: jokių drastiškų pokyčių nebus
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Saulius Navlickas pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasirodęs Panemunių parko žemėlapis su planuojamomis ir esamomis ribomis bendruomenes suklaidino. Tai, pripažįsta jis, buvo komunikacijos klaida, įnešusi nerimo, o pokyčių regioniniame parke jis nevadina plėtra.
„Žmonės, pamatę žodį „planuojama“, pagalvojo, kad tokios ir bus regioninio parko ribos. Ne, tai yra tik analizuojamos teritorijos riba, kurioje atliekama analizė, vertinamos gamtinės, nekilnojamojo turto ar kitos vertybės. Tik išnagrinėjus situaciją bus priimti sprendimai, kur galima išplėsti, o kur galbūt kaip tik sumažinti regioninio parko ribas“, – kalbėjo S. Navlickas.
Tikimasi, kad aiškesnės regioninio parko ribos paaiškės pavasarį, o šiuo metu kalbamasi su gyventojais ir savivaldybėmis. S. Navlickas sakė, kad gyventojų nuotaikos skirtingos, tačiau pabrėžia: „Suprantu, žmonės nuogąstauja, kas dabar bus. Tie, kurie nėra susidūrę su saugomų teritorijų sistema, turbūt galvoja, kad visur bus vos ne rezervatas. Noriu pabrėžti, kad visi valstybiniai parkai yra kompleksinės saugomos teritorijos, kurios susideda iš įvairių zonų, kuriose nustatomi skirtingi veiklų pobūdžiai. Tikrai tai nėra rezervatai, kuriuose viskas draudžiama. Panemunių regioniniame parke yra vienas gamtinis rezervatas, jo plotas yra 71,3 hektaro. Jeigu jo plotas ir didės, tai tik valstybiniuose miškuose ir privačios žemės tikrai nelies.“
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad naujų ribojimų nebus, o regioninio parko teritoriją įtraukti dirbamų laukų neplanuojama. „Pasakysiu tiesiai šviesiai – ariama žemė gamtiniu požiūriu yra nevertinga, biologinės įvairovės jose tikrai nėra, todėl jos bus apeinamos. Ir dabartinio regioninio parko teritorijoje yra ariamų žemių, bet stengiamasi, kad jų nebūtų. Kartais gali būti nedidelis ruoželis ariamas, įsiterpęs tarp kažkokių vertybių. Tokiu atveju jo arti niekas nedraustų, ūkininkas ir toliau galėtų vykdyti savo veiklą. Kai kas nuogąstauja, kad bus tręšimo apribojimų, tai ne – jie čia tokie pat, kaip ir visoje Lietuvoje“, – teigė jis.
S. Navlickas pabrėžė, kad užliejamose Nemuno pievose ribojimai taikomi ir dabar, nes tai plotai, priskiriami prie natūralių pievų ir ganyklų. Čia draudžiama žemę arti ar tręšti, o naujų reikalavimų nebus. „Regioninis parkas suteikia ūkininkams galimybių gauti išmokas už tokiose teritorijose taikomus apribojimus. Jeigu būtų laikomasi apsauginių apribojimų, pavyzdžiui, vadinamojo vėlyvojo šienavimo, tai ūkininkai gali pretenduoti į išmokas, jų patiriamos išlaidos gali būti kompensuojamos“, – aiškino Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas.
Jam gerai žinoma ir Pakarklės miško bendruomenės istorija. S. Navlickas pasakojo, kad jeigu miškas būtų įtrauktas į regioninį parką, tai tikrai padėtų jį išsaugoti, nes regioniniuose parkuose neleidžiama įkurti naujų karjerų.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pasidalijo anksčiau išplatintu pranešimu spaudai, kuriame rašoma, kad Panemunių regioninio parko specialieji planai buvo patvirtinti 2009–2010 m., tačiau per penkiolika metų situacija pasikeitė: natūraliai pakito gamtinė aplinka (vienos buveinės atsikūrė, kitų būklė pablogėjo), pakito Nemuno slėnio kraštovaizdis, demografinė situacija (kai kur sumažėjo gyventojų), ūkininkavimo (žemės ir miškų ūkio) pobūdis ir intensyvumas, atsirado naujų veiklų, padidėjo rekreaciniai žmonių poreikiai – Panemunių regioninis parkas tapo populiaresnis lankymui, turizmui. Todėl, rašoma pranešime, natūralu, kad reikia peržiūrėti esamus planavimo dokumentus, pasiūlyti naujas apsaugos ir tvarkymo priemones, veiklos plėtros galimybes.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.