Mažos pieno supirkimo kainos ir brangūs produktai: kodėl vartotojai nepastebi atpigimo?
Lietuvos pieno sektoriuje vėl fiksuojama krizinė situacija, kuri piktina tiek gamintojus, tiek vartotojus. Pieno supirkimo kainos šalyje pasiekė rekordines žemumas, todėl daugelis smulkių ūkininkų atsidūrė ant išlikimo ribos. Kai kuriais atvejais mokama kaina nesiekia net savikainos, o tai skatina ūkių traukimąsi. Tačiau pirkėjai, užsukę į prekybos centrus, jokio atpigimo nejaučia. Priešingai – pieno produktai išlieka viena brangiausių prekių krepšelio dalių. Šios „kainų žirklės“ rodo, kad sistema neveikia vartotojo naudai. Žmonės pagrįstai klausia, kur dingsta tie sutaupyti pinigai, kurių negauna ūkininkas.
Ekonomistai pastebi, kad Lietuvoje pieno perdirbimo grandinėje trūksta skaidrumo. Prekybininkai dažnai teisinasi išaugusiomis energetikos, logistikos ir darbuotojų išlaikymo sąnaudomis. Tuo tarpu perdirbėjai akcentuoja mažėjančią paklausą eksporto rinkose, kuria grindžia mažas supirkimo kainas. Tačiau realybė tokia, kad galutinė kaina pirkėjui formuojama pridedant solidžius antkainius kiekviename etape. Lietuviai už litrą pieno neretai moka daugiau nei turtingesnių Vakarų Europos šalių gyventojai. Tai sukuria situaciją, kai vietinis vartotojas tampa savotišku visos grandinės rėmėju, nors žaliavos kaina krenta.
Žemės ūkio rūmai ir ūkininkų sąjungos ne kartą kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydami ištirti galimus susitarimus rinkoje. Visgi realių pokyčių pasiekti sunku, nes rinka yra stipriai koncentruota kelių didžiųjų žaidėjų rankose. Mažieji gamintojai neturi derybinės galios, o vartotojai neturi kito pasirinkimo, kaip tik pirkti būtiniausius produktus esamomis kainomis. Skaičiuojama, kad pieno supirkimo kaina kai kuriais mėnesiais krito daugiau nei 20%, bet parduotuvėse kaina svyravo vos keliais procentais. Toks disbalansas rodo, kad laisvos rinkos dėsniai pieno sektoriuje veikia su dideliu vėlavimu arba visai neveikia.
Dalis politikų siūlo griežtinti prekybos tinklų antkainių reguliavimą, tačiau tokios priemonės vertinamos dviprasmiškai. Verslo atstovai įspėja, kad tai gali sukelti dar didesnę sumaištį ir prekių trūkumą. Kol diskusijos tęsiasi, ūkininkai priversti mažinti bandų skaičių, o tai ilgalaikėje perspektyvoje gali lemti dar didesnį pieno produktų brangimą dėl sumažėjusios vietinės pasiūlos. Paradoksalu, bet šalyje, kurioje pieno gamybos tradicijos yra gilios, gerti pieną tampa prabanga. Vartotojai skatinami ieškoti alternatyvų arba pirkti tiesiai iš ūkininkų turgeliuose, kur ryšys tarp kainos ir kokybės yra teisingesnis.
Galiausiai, situacija pieno rinkoje lieka įtempta ir nenuspėjama. Tikėtina, kad be rimtų struktūrinių pokyčių ar stipresnio vartotojų balso, kainų žirklės išliks plačiai atvertos. Pienas yra socialiai jautrus produktas, todėl jo kaina veikia kiekvienos šeimos biudžetą. Reikalinga didesnė kontrolė ir skaidrumas, kad ūkininkas gautų teisingą užmokestį, o pirkėjas nemokėtų nepagrįstai daug. Kol kas pavasaris pieno sektoriuje žada tik naujus iššūkius, o ne palengvėjimą mūsų piniginėms. Sekime kainas ir nepamirškime remti vietos gamintojų ten, kur tai įmanoma padaryti tiesiogiai.
Redaktorius, atsakingas už turinio kokybę, aiškumą ir sklandų pateikimą. Jis rūpinasi, kad straipsniai būtų informatyvūs, tikslūs ir atitiktų aukščiausius kalbos bei redagavimo standartus.