ŽIV diagnozė: šokas, atvirumas ir kelias į priėmimą
Akvilė sužinojo apie ŽIV infekciją netikėtai – tik pastojusi. Jos tuometinis vyras, sukrėstas žinios, prisipažino, kad pats jau seniai serga, tačiau nesiryžo to atskleisti partnerei. Pati Akvilė ligos faktą priėmė ramiai. „Žinojau, kad esu su mylimu žmogumi, tad tikėjau, kad kartu susitvarkysime“, – atvirauja moteris. Ji nedelsdama pradėjo domėtis ŽIV infekcija, skaitė apie gyvenimą su šia liga ir jos gydymą, lankėsi ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijoje „Demetra“. Būtent ten, laukdamasi kūdikio, ji sutiko daugybę žmonių, kurie galėjo papasakoti apie gimdymą sergant ŽIV liga.
Antiretrovirusinė terapija: kontroliuojama liga ir mažinama rizika
Intensyviai domėdamasi, Akvilė sužinojo apie antiretrovirusinę terapiją (ART) – vaistų, slopinančių ŽIV, vartojimą. Pradėjusi juos vartoti, ji paskatino tai daryti ir ją užkrėtusį vyrą. Visgi po kurio laiko jųdviejų keliai išsiskyrė ir didžiausius sunkumus moteris išgyveno susipažinusi su antruoju partneriu. „Prieš mums pradedant gyventi kartu, buvo labai sunku prisipažinti apie ŽIV ligą, pirmąjį pokalbį šia tema lydėjo ašaros“, – prisimena moteris. Nors vyras ją priėmė ir jie kartu pragyveno ketverius metus, jis vis tiek bene kas antrą mėnesį tikrindavosi, nepaisant Akvilės paaiškinimų apie užsikrėtimo ŽIV kelius ir užsikrėtimo sumažėjimo riziką gydantis. Akvilė kartu su partneriu lankydavosi „Demetroje“, kur kalbėjo apie jos būklę.
Akvilė pabrėžia, kad vaistų vartojimas ilgainiui jai tapo įpročiu, lygiai tokiu pat kaip išsivalyti dantis. „Prie vaistų rutinos jau buvau pripratusi, man nereikėjo priminimų. Žinojau, kad terapija reikalinga ne tik pačiam sergančiajam, bet ir visuomenei, siekiant išvengti užsikrėtimų, mat tikimybė ŽIV užkrėsti kitą žmogų vartojant antiretrovirusinius vaistus labai maža“, – pasakoja pašnekovė.
Reguliariai vartojant vaistus ir tikrinant viruso kiekį kraujyje, tyrimai gali parodyti, kad viruso nerasta. Tai nereiškia, kad jis dingo visam laikui – kol gydomasi vaistais, tol virusas organizme nesidaugina. Anksčiau vartojantieji antiretrovirusinius vaistus turėdavo vartoti dešimtis tablečių per dieną – dabar pakanka vienos kasdien, kad liga būtų valdoma.
Išgirdus diagnozę, gyvenimas nesibaigia: visuomenės požiūris ir stigma
Diagnozuota ŽIV infekcija daugeliui gali pasirodyti kaip nuosprendis. Visgi su ja greitai susigyvenusi Akvilė turimą ŽIV infekciją paprasčiausiai linkusi vadinti gyvenimo būdu ir patikina: išgirdus diagnozę, gyvenimas tikrai nesibaigia ir kasdienybės kokybė visiškai nepasikeičia. Vis dėlto, jai teko susidurti su sudėtingomis artimųjų reakcijomis. „Mano anyta iš pirmojo vyro šeimos vos tik kur nors pamačiusi kraują vengdavo prisiliesti bijodama ŽIV infekcijos. Tačiau gimus sveikam vaikeliui požiūris pasikeitė ir ji galiausiai suvokė antiretrovirusinių vaistų vaidmenį mano ŽIV kelionėje“, – dalijasi Akvilė. Ji teigia, kad tas pirmasis pokalbis ir prisipažinimas artimam žmogui – „tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kokie iš tiesų yra jūsų santykiai ir kiek žmogus yra pasiryžęs priimti tave tokį, koks esi“.
Gydytoja infektologė Daiva Vėlyvytė pastebi, kad ŽIV infekcija vis dar perdėtai stigmatizuojama, išskiriant ją iš kitų tokio tipo ligų. Visuomenės požiūrį į infekciją geriausiai atskleidžia pacientų reakcija į gydytojų siūlomus profilaktinius ŽIV tyrimus – neretas jų ginasi argumentuodamas, jog rizikos grupei nepriklauso. D. Vėlyvytė pabrėžia, jog tyrimas reikalingas ne tik atmesti ligą, bet ir užtikrinti ankstyvą diagnostiką, kuri yra kritiškai svarbi gydymui ir ligos plitimo prevencijai. Gydytoja primena, kad ŽIV infekcija dažniausiai yra besimptomė ir pačiam žmogui pastebima gali būti tik ūminėje arba toli pažengusioje ligos stadijoje, o tai atitolina diagnostiką.
Pasaulinė kovos su AIDS diena Vilniaus Rotušės aikštėje buvo paminėta daugiau nei šimtu žvakučių, siekiant atkreipti dėmesį į šios ligos keliamus iššūkius ir skatinti visuomenės sąmoningumą.
Ankstyvos diagnostikos svarba ir patogūs testavimo būdai
D. Vėlyvytė akcentuoja, kad kuo anksčiau liga nustatoma, tuo geresnės perspektyvos jos gydymui, geresnei paciento savijautai ir išgyvenamumui, bei sumažinama ligos plitimo visuomenėje rizika. Apie infekciją neretai sužinoma tik dėl laimingo atsitiktinumo profilaktiškai besitiriant, pavyzdžiui, besilaukiančioms moterims, kraujo donorams arba sergant sunkesnėmis ligomis.
Šiuolaikinės technologijos leidžia atlikti ŽIV savikontrolės testus ir namuose. BENU vaistininkė Greta Vaitoškaitė informuoja, kad šiuos testus, kurių tikslumas siekia 99,5 proc., galima įsigyti vaistinėse. Jie atliekami iš kapiliarinio arba veninio kraujo, o rezultatas gaunamas per kelias minutes. Svarbu atminti, kad testas atliekamas ne anksčiau kaip po 3–4 savaičių nuo galimo užsikrėtimo. „Pirmosiomis savaitėmis testas gali būti neigiamas, kadangi „slaptasis“ ligos laikotarpis trunka net iki 4–6 mėnesių. Tuo metu viruso organizme nerandama, tačiau yra galimybė ligą perduoti kitiems asmenims. Dėl šios priežasties, esant įtarimams, testą reikėtų kartoti pirmuosius 4–6 mėnesius“, – paaiškina G. Vaitoškaitė.
Vaistininkė pabrėžia, kad pajutus simptomus, turėjus kontaktų su sergančiaisiais ar gavus teigiamą savikontrolės testo atsakymą, būtina nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips ten, kur reikalinga. „Liga gali išsivystyti per dešimtmetį. ŽIV simptomai pasireiškia sumažėjus baltųjų kraujo kūnelių kiekiui, todėl jie pajuntami gerokai vėliau. Pasitaiko atvejų, kai užsikrėtę ŽIV, žmonės daugelį metų jaučiasi puikiai ir simptomai jiems gali būti visiškai nejuntami. Tuo tarpu žmogus gali ir pats sirgti, ir užkrėsti kitus, kol dar nejaučia simptomų. Todėl savikontrolė yra svarbi ir jos baimintis nereikėtų. Ypač kai savikontrolės testai prieinami ir vaistinėse“, – įspėja G. Vaitoškaitė.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.