Daugiau nei prieš dešimtmetį prancūzų kalbos specialistės Marijos Lukšaitės gyvenimas buvo apverstas aukštyn kojomis – jai buvo nustatytas piktybinis auglys. Visa tai prasidėjo nuo nedidelės, atrodytų, nekaltos žaizdelės ant lūpos.
Pradžia Prancūzijoje: lemtinga žaizdelė keičia pašaukimą
Kai ant apatinės lūpos atsirado nedidelė žaizdelė, kuri nuolat apsitraukdavo šašu ir vėl pratrūkdavo, vilnietė Marija Lukšaitė gyveno Prancūzijoje, viename vienuolyne netoli Liono. Tuo metu ji dvejus metus studijavo teologiją ir filosofiją, ruošėsi priimti vienuolės įžadus. Anksčiau Vilniuje nusivylusi teisės studijomis, Marija ieškojo savo pašaukimo toli nuo namų.
Tačiau pasirodžiusi žaizdelė jai tapo savotišku ženklu, perspėjimu, kad galbūt vienuolyno kelias nėra skirtas jai. Moteris tiki, kad žaizdelė galėjo atsirasti ir dėl tėvynės ilgesio. Jos sveikata reikalavo sugrįžti namo. Viešnagė Prancūzijoje Marijai padėjo suvokti, ko ji iš tikrųjų nori gyvenime. Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo svarstyti apie darbą, supratusi, jog turi pašaukimą mokyti kitus. Netrukus įsidarbino krikščioniškuose vaikų globos namuose.
Globos namų vaikai pastebėdavo Marijos lūpos žaizdelę, o kai kurie net paminėdavo ją savo maldose: „Tegu Marijai kuo greičiau užgyja žaizda.“ Šis paprastas vaikų nuoširdumas tapo Marijai stiprybės šaltiniu.
Sunki diagnostika: lūpos vėžys – ne tik senjorų liga
Diagnozės teko laukti ilgai ir kantriai. Lūpos vėžys dažniausiai yra vyresnio amžiaus žmonių liga, todėl iš pradžių buvo sunku įtarti, kad tokia jauna moteris kaip Marija gali ja sirgti. Niekas negalėjo nustatyti žaizdos priežasties. Iš pradžių Marija ją tepė cinko tepalu. Šašas greitai nukrisdavo dėl nuolatinio lūpų judėjimo kalbant. „Jei būčiau mėnesį nekalbėjusi, gal žaizda būtų sugijusi, bet vos nusišypsodavau, ji vėl atsinaujindavo“, – prisiminė M.
Lukšaitė.
Marija metus lankėsi Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centre. Čia atlikta biopsija nerodė vėžio. Kadangi žaizdelė vis negijo, odos ligų gydytojai nukreipė jauną moterį konsultuotis pas burnos ligų specialistą.
Taip M. Lukšaitė atsidūrė Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje. Šios klinikos vadovė, profesorė Alina Pūrienė, buvo pirmoji, kuri įtarė lūpos vėžį. Tik trečias citologinis tyrimas patvirtino tikrąją diagnozę – pirmos stadijos lūpos vėžį.
Kova už gyvybę ir šypseną: gydymas ir operacijos
Pacientė buvo nukreipta gydytis į Nacionalinį vėžio institutą. Medikai ilgai diskutavo, kokį gydymą taikyti. Buvo svarstoma lazerio, pažeistų audinių šalinimo ir spindulinės terapijos galimybė. Gydytojai stengėsi ne tik sunaikinti piktybinį auglį, bet ir išsaugoti lūpą.
Šiuo sunkiu laikotarpiu Marijai nepalūžti padėjo du dalykai: aktyvus dalyvavimas mišiose ir prancūzų kalbos bei literatūros studijos Vilniaus universitete. Spindulinės terapijos metu Mariją kankino deginimo jausmas ne tik lūpoje, bet ir smakre, kakle, nes į šias vietas buvo nukreipti spinduliai. „Man atrodė – uždėsi kiaušinį ir jis iškeps, taip buvo karšta“, – prisiminė Marija, kuri lapkričio pabaigoje vaikščiodavo be šaliko dėl smarkiai įraudusios odos.
Vėliau burnos gleivinėje susidarė nedidelis mazgelis. Nutarę nerizikuoti, gydytojai jį pašalino. Po operacijos Marija pamatė siūlę, kuri driekėsi beveik per visą smakrą. Chirurgas ją guodė, patikindamas, kad padaryta viskas, jog neliktų jokių vėžio pėdsakų.
Gyvenimas po operacijų: plastikos chirurgų pagalba ir naujos vertybės
Pooperacinis laikotarpis Marijai buvo sunkiausias. Ji negalėjo šypsotis, kad netrūktų siūlės, nes tai reikštų dar vieną operaciją. Kai randas sugijo, išryškėjo kitas iššūkis – onkologinę operaciją išdavė subjaurotas lūpos kontūras ir randas smakre. Prireikė plastikos chirurgų pagalbos. 2007 metais Marijai plastinę operaciją atliko chirurgas Renaldas Vaičiūnas.
Marija dvejojo, nenorėdama vėl gultis ant operacinės stalo, bet profesorė A. Pūrienė ją įtikino, kad tai būtina: „Esi graži moteris, graži turi būti ir lūpa. Tau reikės sukurti šeimą, o vyrams reikia grožio.“
Po plastinės operacijos keletą savaičių Marija negalėjo kramtyti, valgė tik trintą maistą, siurbdama jį per šiaudelį. Kadangi po spindulinio gydymo neliko lūpos pigmento, moteriai buvo atliktas ir permanentinis makiažas. Dabar jos apatinė lūpa beveik nesiskiria nuo sveikosios. Sudėtingas onkologinis gydymas Marijos nepalaužė. Ji sako: „Jei žmogui lengva gyventi, jis mažai ką vertina – netgi šypsena ar džiaugsmas jam atrodo įprasti dalykai. Kai būna sunku, žmogus priverstas peržvelgti savo vertybes.“
Lūpų sveikatos pamokos: perspėjimas ir prevencija
Ironiška, bet 2009 metais, kai Marija pagal „Erasmus“ programą vėl studijavo Prancūzijoje, jos vyresniajam broliui lūpoje taip pat atsirado žaizdelė. Laimė, jam pakako cinko tepalo, kuris iš pradžių buvo paskirtas ir Marijai – broliui šis gydymas pasirodė veiksmingas.
Daug kančių ištvėrusi M. Lukšaitė neretai pastebi, kaip žmonės nesąmoningai žaloja savo lūpas. Pavyzdžiui, jei žmogus turi įprotį dažnai apsilaižyti ar krimstelėti vieną lūpą, toje vietoje ilgainiui gali susidaryti nedidelių pakitimų, kurie gali būti ir lemtingi. Kad lūpos neskilinėtų, reikia dažnai naudoti vazeliną ir neliesti jų nešvariomis rankomis. „Žmonės nesusimąsto, kad įtrūkusi lūpa – vartai infekcijai patekti į organizmą“, – priminė Marija, kurios šypsenos nesubjaurojo vėžys.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.