Daugelis iš mūsų, galvodami apie Japonijos ilgaamžius, pirmiausia įsivaizduoja jų mitybą: gausybę žuvies, ryžių, jūros dumblių. Atrodo akivaizdu, kad subalansuota dieta yra pagrindinis ilgo ir sveiko gyvenimo raktas. Tačiau, pasirodo, tai tėra tik dalis tiesos. Šeimos gydytoja Viktorija, gilinantis į šį fenomeną, atskleidė, jog esminis veiksnys slypi visai kitur – mūsų psichinėje sveikatoje.
Japonijos šimtamečių fenomenas: daugiau nei mityba
Gydytoja Viktorija, remdamasi statistika, pabrėžė išskirtinį Japonijos ilgaamžiškumo rodiklį. Šioje šalyje gyvena daugiau nei 90 tūkstančių šimto metų ir vyresnių žmonių. Įspūdinga, kad maždaug 80 tūkstančių jų yra moterys, o apie 10 tūkstančių – vyrai. Tai didžiausia šimtamečių koncentracija pasaulyje, kuri nuosekliai auga jau du dešimtmečius. Nors ir kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regione, mityba yra turtinga žuvimi ir panaši į japonišką, tokios ilgaamžiškumo tendencijos kitur nestebimos. Tai verčia susimąstyti: jei dieta būtų vienintelė priežastis, kitos šalys turėtų pasiekti panašius rezultatus.
„Wa“ filosofija ir ramybės galia
„Japonų kultūra išsiskiria ypatingu dėmesiu harmonijai, kurią jie vadina „Wa“ konceptu“, – paaiškino gydytoja. Tai reiškia nuolatinį siekį išvengti konfliktų ir palaikyti vidinę bei išorinę ramybę. Šis požiūris turi tiesioginį poveikį fizinei sveikatai. Lėtinis stresas, nuolat lydintis daugelio vakariečių gyvenimą, didina kortizolio – streso hormono – lygį. Tai sukelia uždegiminius procesus organizme ir spartina ląstelių senėjimą, tiesiogiai trumpindamas gyvenimą. Kai kultūra pabrėžia ramybę, streso lygis natūraliai sumažėja, o tai teigiamai veikia ne tik ilgaamžiškumą, bet ir bendrą produktyvumą.
Pasak Viktorijos, kai esame ramūs, dominuoja parasimpatinė nervų sistema, atsakinga už kūno poilsį ir atsistatymą: širdis plaka lėčiau, imunitetas stiprėja, virškinimas gerėja. Priešingai, nuolatiniame strese dominuojanti simpatinė nervų sistema organizmą nuolat laiko „kovok arba bėk“ režime, išlaikydama jį įsitempusį ir eikvojantį energiją.
Japonų kultūra aktyviai skatina ramybės būseną per įvairias tradicijas, tokias kaip arbatos ceremonijos, meditacija ar ramūs sodai, kurie yra ne tik kultūrinės praktikos, bet ir gilios sveikatos palaikymo priemonės.
Kaip įnešti japoniškos ramybės į savo kasdienybę?
Nors tiesiogiai nukopijuoti japonišką gyvenimo būdą individualistinei ir konkurencingai Vakarų kultūrai yra sudėtinga, kai kuriuos principus galime sėkmingai integruoti. Gydytoja Viktorija patarė, kad darbo vietose svarbu diegti psichinės sveikatos programas, o asmeniniame gyvenime – ugdyti streso valdymo technikas, praktikuoti meditaciją ar sąmoningai mažinti konfliktines situacijas. Ji pabrėžė, kad net ir nedideli pokyčiai gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Nereikia tapti japonais – pakanka įsisąmoninti, kad ramybė nėra prabanga, o esminė mūsų gerovės ir ilgaamžiškumo dalis.
Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie savo kasdienybę ir patiriamą stresą. Pradėjau nuo nedidelio, bet reikšmingo pokyčio: kasdien, vos pabudus, penkias minutes skirdavau tylai. Prieš atidarydama telefoną ar skaitydama naujienas, tiesiog sėdėdavau ramybėje. Po mėnesio pastebėjau, kad miegas tapo geresnis, o po trijų mėnesių – mažiau jaudinausi dėl smulkmenų. Net mano mama atkreipė dėmesį, kad tapau ramesnė.
Pasidalinau su ja šia įžvalga: „Išmokau iš japonų, kad ramybė – tai ne silpnybė, o tiesioginė sveikata, o stresas trumpina gyvenimą.“ Mama, ilgai galvojusi, taip pat nusprendė pabandyti. Dabar ji kiekvieną rytą sėdi tyloje ir sako, kad jaučiasi geriau. Kiekvieną kartą, kai pasiduodu skubėjimui, nervuojuosi ar konfliktuoju, prisimenu tą įspūdingą statistiką apie 90 tūkstančių Japonijos šimtamečių. Ne tik dėl žuvies. Dėl ramybės. Ir stengiuosi – bent kartą per dieną – būti šiek tiek japoniškesnė.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.