Mano kaimynė Aldona, perkopusi septyniasdešimt dvejus metus, gyvena iš kuklios, vos keturis šimtus eurų siekiančios pensijos. Nepaisant to, ji kaskart atrodo linksma, rami ir niekada nesiskundžia pinigų trūkumu. Tuo tarpu mes su vyru, nors abu dirbame ir uždirbame kur kas daugiau, mėnesio gale neretai skaičiuojame centus ir jaučiamės įtempti dėl finansų. Šis kontrastas ilgainiui ėmė versti mane susimąstyti.
Pensininkės ramybės paslaptis
Vieną dieną neiškentėjau ir tiesiai paklausiau Aldonos: „Atleiskite už atvirumą, bet kaip jums pavyksta taip gyventi? Pensija nedidelė, o jūs atrodote laimingesnė ir ramesnė nei mes visi kartu sudėjus.“ Ji šypsodamasi pakvietė į vidų ir nuvedė į rūsį. Ten, lyg nuosavoje parduotuvėje, lentynos lūžo nuo stiklainių: uogienės, marinuoti pomidorai, agurkai, kompotai, mėsos konservai, grybai ir įvairios salotos. „Čia mano parduotuvė“, – linksmai pasakė Aldona. „Beveik nieko neperku iš parduotuvės, išskyrus duoną, pieno produktus ir miltus. Visą žiemą valgau tai, ką pati užauginau ir paruošiau.“
Daržas: ne tik hobis, bet ir taupymo strategija
Toliau Aldona pakvietė į sodą. Nedidelis, gal tik trijų arų sklypas, tačiau kiekvienas centimetras buvo išnaudotas maksimaliai: pomidorai, agurkai, kopūstai, morkos, burokėliai, svogūnai, česnakai, pupelės, žirniai, bulvių lysvė ir vaismedžiai. Net mažas šiltnamėlis buvo sumeistrautas iš seno plastiko. „Per metus iš šio sodo sutaupau apie tris šimtus eurų per mėnesį“, – ramiai paaiškino ji. „Galbūt ir daugiau, neskaičiuoju tiksliai. Be to, kaimynams parduodu perteklių – tai dar apie šimtą eurų per mėnesį sezono metu.“ Stovėjau ir skaičiavau mintyse: trys šimtai eurų per mėnesį sutaupytų pinigų iš tokio nedidelio sodo – tai beveik visa jos pensija!
Investicija į sveikatą ir ramybę
„Bet tai juk daug darbo, tu visą dieną triūsi“, – skeptiškai pastebėjau.
Aldona papurtė galvą: „Pora valandų per dieną pavasarį ir vasarą – ne daugiau. Rudenį – konservavimas, tai gal savaitė intensyvaus darbo. Žiemą – atsipūti, skaitau knygas, žiūriu serialus. Ir koks tai darbas? Grynas oras, judėjimas, sveikata. Man nereikia nei vaistų, nei sporto salės.“ Grįžusi namo papasakojau vyrui. Jis, iš pradžių skeptiškas, susidomėjo, kai suskaičiavau, kiek išleidžiame daržovėms ir vaisiams parduotuvėje – apie šimtą penkiasdešimt eurų per mėnesį minimum.
Pamiršta protėvių išmintis atgimsta
Paskambinau mamai ir pasidalinau Aldonos išmintimi. Ji atsakė: „Aš visą gyvenimą tą patį darau. Tik jūs, miesto žmonės, pamiršote, kad parduotuvė – ne vienintelis kelias.“ Gal ji ir teisi. Kažkur pamiršome tai, ką žinojo ankstesnės kartos. Kitą pavasarį pabandžiau pati. Pasodinau pomidorus, agurkus, morkas ir svogūnus. Nedaug – keturios lysvės – bet pradžiai užteko. Nors pirmas derlius nebuvo tobulas, skindama pirmuosius pomidorus pajutau tą patį džiaugsmą, kurį Aldona jaučia kasdien.
Pirmieji žingsniai link savarankiškumo ir gerovės
Vasaros pabaigoje paskaičiavau – sutaupiau apie šešiasdešimt eurų. Mažai, lyginant su Aldona, bet ji turi trisdešimt metų patirties. Aldona, kai papasakojau apie savo eksperimentą, su šypsena pasakė: „Pirmi metai visada sunkiausi. Po penkerių metų nebegalvosi apie parduotuvę ir juoksiesi iš savęs, kad kažkada mokėjai už pomidorus.“ Dabar suprantu, kodėl ji tokia rami ir laiminga. Ne dėl to, kad turi daug pinigų, o dėl to, kad jai jų daug nereikia. Kartais geriausia investicija – ne akcijos ar bankai, o paprastas sklypelis žemės ir šiek tiek darbo savo rankomis. Tai – tikrasis kelias į savarankiškumą ir vidinę ramybę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.