Išgirsti onkologinės ligos diagnozę yra sukrečianti patirtis, paliečianti ne tik fizinę, bet ir emocinę žmogaus būseną. Pasak Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorės Neringos Čiakienės, nors niekas nėra apsaugotas nuo šios ligos, ji dažniau užklumpa vyresnius žmones. Būtent jie, dažnai likę vieni – kai sutuoktinis iškeliavęs anapilin, o vaikai užsienyje – pasijunta ypač pažeidžiami.
„Dažnai vyresnio amžiaus žmogus, išgirdęs vėžio diagnozę, yra fiziškai vienas – tai reiškia, kad sutuoktinis būna iškeliavęs anapilin, vaikai – užsienyje, anūkų nėra ir pan. Bendruomenių teikiama pagalba yra svarbi visiems sergantiems onkologine liga, tačiau vienišiems žmonėms ji tampa dar svarbesnė. Pavyzdžiui, skatiname juos prisijungti prie mūsų bendruomenės, kad neliktų vieni ligos akivaizdoje“, – sako N. Čiakienė.
Dėl šios priežasties 34 tūkst. žmonių vienijančios organizacijos pagrindinis tikslas – ne tik palengvinti dėl onkologinės ligos išaugusią finansinę naštą, bet ir įtraukti pacientus į bendruomenę, kad šie nesijaustų vieniši.
Bendruomenės galia kovojant su vienatve
Priklausymas bendruomenei, net ir be kasdienių susitikimų, teikia neįkainojamą psichologinę paramą. „Žmogui yra labai svarbus faktas, kad jis kažkam rūpi – tai jis gali pajusti iš artimųjų arba prisijungęs prie pacientų bendruomenės. Žmones gelbsti vien pats priklausymas grupei, žinojimas, kad kažkas atsiųs žinutę, laišką su naudinga informacija ar pakvies į renginį“, – komentuoja N. Čiakienė.
Įvairios onkologinių pacientų draugijos, veikiančios regionų ar ligos pagrindu, tampa tikromis savitarpio palaikymo grupėmis. Jos suteikia gyvą bendravimą, kurio metu sergantiesiems vėžiu, ypač ką tik išgirdusiems diagnozę, itin svarbu pamatyti, kad kažkas jau ėjo tuo pačiu keliu, jį įveikė ir gyvena visavertį gyvenimą.
„Tai uždega vilties žiburį ir padeda galvoti, jog nesvarbu, kad dabar yra sunkus etapas, tačiau ir aš jį įveiksiu“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Viltis ir praktinė pagalba: ne tik emocijos
Be emocinės paramos, pacientai iš bendruomenių gauna ir patarimų įvairiomis temomis: paaiškinimų, kaip veikia sistema ir kaip joje orientuotis, į kokius simptomus negalima nekreipti dėmesio, ko paklausti ir ką pasakyti gydytojui. N. Čiakienė pabrėžia, kad nors išgirdus diagnozę viskas atrodo tamsu, bendravimas su kitais pacientais atskleidžia, kiek juose yra daug šviesos ir gebėjimo jausti gyvenimą čia ir dabar. Onkologiniai ligoniai, arba jau įveikusieji ligą, pajaučia kiekvienos dienos skonį ir džiaugiasi net menkiausiais pagerėjimais.
Mitybos svarba gydymo procese: patarimai ir klaidingos nuomonės
Mityba yra viena iš pagrindinių temų, kuria žmonės bendruomenėse ieško patarimų, kaip sau padėti ligos kelyje ir išlikti remisijoje. „Visada labai akcentuojame, kad apie 50 proc. sveikatos yra žmogaus rankose – gyvensena ir įpročiai yra labai svarbūs gydymosi procese. Nemažai dalykų pacientai suvaldyti negali, bet mitybą kontroliuoti jie gali“, – sako N. Čiakienė.
POLA organizuoja daugybę seminarų ir individualių konsultacijų pacientams bei jų artimiesiems. Svarbu pažymėti, kad išgirdus diagnozę nereikėtų pulti kardinaliai keisti mitybos, nes onkologinės ligos gydymas reikalauja daug resursų iš organizmo ir kūnas neturi būti nualintas dietų. Vis dėlto, atsisakyti sveikatai kenkiančių saldumynų ar alkoholio patartina visiems.
Gydytojai dietologai su onkologiniais pacientais kalba ne tik apie mitybos subalansavimą, bet ir apie mitybos nepakankamumą. Pasak N. Čiakienės, kai kurie žmonės negali tęsti gydymo dėl prastų kraujo ar kepenų fermentų rodiklių. Esant sudėtingumui maitintis įprastai, jėgas atstatyti padeda medicininės paskirties gėrimai, siekiant, kad pacientas neprarastų galimybės gauti gydymą dėl fizinio nusilpimo.
Po ligos: noras padėti ir keisti sistemą
Nugalėję ligą, žmonės dažnai jaučia poreikį atsidėkoti gyvenimui ir padėti kitiems pacientams. POLA vadovė pasakoja, kad ligą įveikę asmenys dalijasi patirtimi, ramina naujokus „Facebook“ grupėse, ragina kreiptis į gydytojus ir nekelti sau panikos dėl savidiagnostikos. Onkologinės ligos diagnozę gali patvirtinti tik biopsijos rezultatai, o nustačius ligą – svarbu tikėti, kad pavyks ją įveikti.
„Viena moteris pasakojo, kad susirgus mamai, ėmė ją vežioti į chemoterapiją bei ėmė jaudintis, kaip užvesti pokalbį dėl kepuraitės, kuri paslėptų slenkančius plaukus. Vieno iš tokių vizitų metu jos mamai ligoninės darbuotoja pasiūlė išsirinkti iš savanorių atneštų kepurėlių. Moteris prisipažino, kad šis savanorių sumanymas jai taip palengvino būties sudėtingumą, kad atrodė, jog akmuo nuo krūtinės nukrito. Čia tik viena iš daugelio buvusių pacientų iniciatyvų, keičiančių sistemą“, – pažymėjo N. Čiakienė.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.