Po ketverių draugystės metų Fee Lobinger (27 m.) sumainė žiedus su dvejais metais vyresniu Jonu. Ši džiugi akimirka tapo dar ypatingesnė, kai jos tėvas, buvęs pasaulinio meistriškumo šuolininkas su kartimi Timas Lobingeris, užplūdo dar didesnis džiaugsmas – jam buvo leista dalyvauti vestuvėse ir dukterį palydėti iki altoriaus. Žvelgiant į nuotraukas, sunku patikėti, kad 2003-iųjų pasaulio lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionui T. Lobingeriui, likus dienai iki dukters vestuvių, buvo leista pasišalinti iš ligoninės.
Kova su vėžiu: nuolatiniai iššūkiai ir vilties spinduliai
Jau kelis kartus atrodė, kad dabar treneriu dirbantis T. Lobingeris nugalėjo vėžį. Prieš penkerius metus jis įveikė leukemiją dėl paaukotų kamieninių ląstelių. Šių metų vasarį – agresyvią mielomos, kaulų čiulpuose esančių plazminių ląstelių vėžio, formą. T. Lobingeriui buvo taikomas CAR-T – didelį proveržį onkologijoje žadantis, jau patvirtintas gydymo metodas. Tačiau vėžys vėl perėjo į puolimą.
„Penkias savaites praleidau klinikoje. Man atliko šeštąją chemoterapiją ir kamieninių ląstelių transplantaciją. Negana to, per praėjusius keturis mėnesius dar tris kartus sirgau koronavirusu, gulėjau intensyviosios terapijos skyriuje. Mano būklė nebuvo gera, todėl nesitikėjau dalyvauti Fee vestuvėse“, – pasakojo T. Lobingeris. Šiuo metu buvęs šuolininkas su kartimi interviu duoda nuotoliniu būdu, nes nėra fiziškai pajėgus. 193 centimetrų ūgio sportininkas sveria tik 66 kilogramus.
„Svarbiausia – leukocitų kiekis mano kraujyje. Vienu metu jų buvo nulis – katastrofiška padėtis. Paskui labai netikėtai šoktelėjo į viršų, kiek vėliau padidėjo dešimteriopai. Lyg Dievas būtų norėjęs, kad savo dukterį vesčiau prie altoriaus“, – kalbėjo buvęs lengvaatletis. Gydytojai leido T. Lobingeriui 20 valandų pasišalinti iš ligoninės dėl vestuvių ir kitos dienos rytą vėl grįžti.
Dukros vestuvės – nepakartojama akimirka
„Man buvo maloniausia, kad svarbiausiais šventės asmenimis tapo tik mano duktė Fee ir jos išrinktasis Jonas.
Tai – didžioji jų meilės diena. Susirinkusieji, žinoma, matė, kad sunkiai sergu, bet apie onkologinę ligą niekas manęs neklausinėjo. Nenorėjau būti dėmesio centre, išskyrus tą kartą, kai žengiau ceremonijos priešakyje. Tai buvo gražiausia ir daugelį labai nustebinusi akimirka. Tik saujelė susirinkusiųjų žinojo, kad dalyvauju ir pajėgsiu atlikti savo pareigą. Tą dieną buvau tik nuotakos tėvas, o ne onkologine liga sergantis Timas. Tai man suteikė daug malonių minčių ir šiltų emocijų“, – pasakojo praeityje garsus lengvaatletis.
Vestuves Fee ir Jonas planavo pusantrų metų, atsižvelgdami į T. Lobingerio būklę – netoliese turėjo būti viešbutis, kur jis būtinu atveju galėtų apsistoti. Vestuvės buvo padalintos į du savaitgalius, siekiant padidinti tikimybę, kad T. Lobingeris galės dalyvauti bent vienoje šventės dalyje. „Buvau per didįjį pokylį. Civilinė santuoka įregistruota savaite anksčiau. Ten dalyvauti negalėjau, nes kūnas buvo pernelyg silpnas.“
Grįžęs vėžys ir nepalaužiama dvasia
Dar kovo mėnesį T. Lobingeris jautėsi gerai ir manė, kad išsivadavo iš vėžio. Tačiau balandį atsirado pakitimų žandikaulyje ir kitose vietose, o fizinė būklė sparčiai suprastėjo. „Per dvi dienas taip nusilpau, jog supratau, kad organizmui kažkas ne taip.“ Skubios pagalbos kreipęsis į kliniką, po magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų išgirdo skaudžią žinią – vėžys vėl rodė savo galią. Pradėtas gydymas chemoterapija ir kamieninių ląstelių transplantacija.
Paklaustas, kodėl CAR-T terapija neturėjo ilgalaikio poveikio, T. Lobingeris paaiškino: „Trumpai tariant, šių ląstelių tiesiog nebeliko. Jų kiekio nepakako tam, ką jos turėjo nugalėti, arba piktybinio auglio našta joms buvo per didelė. Sergant šia liga nepakanka tik truputį nugalėti vėžį. Kadangi truputis to, kas lieka, kartais išplinta.“
Nepaisant skaudžių smūgių, T. Lobingeris atsisako būti nuolatine problema savo šeimai. „Noriu, kad mane lankytų vaikai, pasakotų apie savo rūpesčius, nes noriu būti jų gyvenimo dalyvis.“ Jis prisiminė, kaip, gulėdamas tarp sunkiai sergančių chemoterapijos skyriaus pacientų, su dukra aptarinėjo vestuvinę suknelę. „Keistas jausmas: juk ligoninėje nėra vietos tam, kas malonu. Ligoninė – tik priemonė tikslui pasiekti. Tikrasis gyvenimas yra už jos durų.“
Ateities planai ir neįkainojama motyvacija
Per vestuves T. Lobingeris nepasakė kalbos, nes jautė, kad emociniu požiūriu tai būtų buvę per sunku. „Manau, gerai žinau savo galimybių ribas – emociniu požiūriu man būtų buvę per sunku.“ Tačiau teigiamos akimirkos jam suteikia jėgų kovoti toliau.
„Visada būna periodų, kai suvoki, kad tikrai neturi noro daryti tai, kas suplanuota. Todėl, kad žinai, kur kokia adata įbesta, kas kokius skausmus sukelia, kada baigs pykinti. Kai ta diena baigiasi, suvoki, kad reikia turėti gyvenimo tikslų ir jų siekti. Rugsėjį mokyklą pradės lankyti mano jauniausias sūnus Okkertas. Rugsėjo 3-ąją – mano 50-asis gimtadienis.“
Didelė dukters Fee ir Jono meilė, vestuvių nuotraukos, kurias dabar gali žiūrėti, padeda neprarasti nuotaikos, suteikia gerų emocijų, kai gyvenimą vėl aptemdo tamsios valandos. „Šios džiugios akimirkos – tai tarsi mano degalai. Kai kartais gyvenimo variklis stringa arba net stoja, tuomet šildančiais širdį prisiminimais vėl papildau degalų atsargas, kad toliau žengčiau sunkiu savo gyvenimo keliu.“
T. Lobingerio šeimos gyvenimas
Timas Lobingeris buvo vedęs (1994–2003 m.) trišuolininkę Petrą Laux (55 m.). Pora susilaukė dviejų vaikų – dukters Fee (29 m.), kuri yra psichologė ir vadovauja socialinių medijų agentūrai, ir sūnaus Lexo Tygerio Lobingerio (23 m.), profesionalaus futbolininko. 2011-aisiais T. Lobingeris vedė televizijos laidų vedėją Aliną Baumann (41 m.), su kuria susilaukė sūnaus Okkerto. Pora išsiskyrė 2017-aisiais.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.