Gimdos miomos, dar žinomos kaip leiomiomos, yra gerybiniai raumenų audinio augliai, formuojantys gimdos sienelėse. Nors tiksli jų atsiradimo priežastis nėra visiškai aiški, manoma, jog svarbų vaidmenį šiame procese atlieka estrogenų ir progesterono hormonų veikla. Visgi, svarbu žinoti, jog dalis moterų, turinčių gimdos miomų, gali nejausti jokių simptomų ir diagnozę išgirsti, atlikus įprastinį ginekologinį ar prenatalinį ultragarso tyrimą“, – pranešime teigia gydytojas intervencinis radiologas A. Afanasjevas.
Paslėpti simptomai ir poveikis reprodukcinei sistemai
Pasakodamas apie miomų simptomus, gydytojas intervencinis radiologas pažymi, kad jie gali skirtis priklausomai nuo miomų dydžio, skaičiaus ir vietos. Dažniausi simptomai apima:
- Smarkų kraujavimą per mėnesines (menoragija).
- Dubens skausmą ir spaudimą arba pilnumo/spaudimo jausmą apatinėje pilvo dalyje.
- Padažnėjusį šlapinimąsi ar sunkumą ištuštinti šlapimo pūslę, jeigu mioma pradeda ją spausti.
- Nugaros ar kojų skausmą.
- Vidurių užkietėjimą.
- Pilvo patinimą, ypač jeigu miomos labai didelės arba jeigu moteris yra itin smulkaus sudėjimo.
Kitas simptomas – skausmas ar diskomfortas lytinio akto metu. Viena sudėtingiausių šios būklės pasekmių – poveikis reprodukcinei sistemai. Deja, bet pacientėms, turinčioms miomų ir jų negydančioms, gali pasireikšti nevaisingumas arba pasikartojantys persileidimai, taip pat komplikacijos nėštumo metu, pavyzdžiui, būtinas cezario pjūvis.
Pastebėjus šiuos simptomus, pravarti savo gydytojo konsultacija, kurios metu jis nukreiptų reikalingiems tyrimams, patikslintų diagnozę bei parinktų tinkamiausią gydymo būdą. Taip pat verta žinoti, jog pacientės, kurioms jau nustatytos gimdos miomos, turėtų nepamiršti reguliariai atlikti dubens ultragarso tyrimą bent kas 6 mėnesius, kad laiku būtų aptikti jų pokyčiai.
Gydymo būdų spektras: nuo medikamentų iki invazyvių operacijų
Prieš parinkdamas tinkamiausią gydymo būdą, gydytojas specialistas pirmiausia įvertina miomų skaičių, dydį, patiriamus simptomus, moters amžių bei jos poreikius – nuo to priklauso tolimesnis gydymo procesas: „Nors pacientėms Lietuvoje dažniausiai tenka išgirsti siūlymą šalinti miomą chirurginiu būdu, pasitaiko atvejų, kai pacientės nenori atlikti operacijos – bijo intervencijų arba tiesiog neranda tam tinkamo laiko ir pasirenka palaukti, reguliariai lankytis pas gydytoją.“
„Nemaža dalis moterų tikisi, jog mioma sumažės ir būklė pagerės savaime, deja, turiu nuvilti – dažniausiai taip nebūna.
Be stebėjimo, tokioms pacientėms gali būti paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau verta žinoti, jog jis miomos nepašalina, tik sulėtina jos augimą, o simptomai, keliantys diskomfortą, niekur nedingsta. Tas pats galioja ir pasirinkusioms „gydytis“ įvairiais maisto papildais – ilgalaikėje perspektyvoje jie nesuteikia jokios naudos ir simptomams aštrėjant, tenka sugrįžti prie chirurginio gydymo“, – sako A. Afanasjevas.
Kitas gydymo būdas – miomektomija – miomos šalinimo būdas laparoskopiniu būdu bendrinėje nejautroje, kai pilvo sienoje padaromi 1–1,5 cm pjūviai, per kuriuos įvedama videoaparatūra ir chirurginiai instrumentai. „Nors tai minimaliai invazyvus būdas ir vadinamasis „auksinis standartas“ chirurgijoje, visgi, reikalauja intervencijos į pacientės kūną, todėl ne visoms moterims gali būti patrauklus. Žinoma, šis būdas yra draugiškesnis kūnui, o gijimas trunka trumpiau ir moteris po kelių savaičių gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą“, – dalinasi gydytojas intervencinis radiologas.
Deja, pasitaiko atvejų, kai nei vienas iš šių gydymo metodų nesuteikia reikiamo efekto ir jeigu moteris nebeplanuoja pastoti, ar miomos apimtis yra itin didelė, moterims dažnai siūloma atlikti ir histerektomiją – gimdos šalinimą, siekiant sugrąžinti moteriai kokybišką gyvenimą.
Inovatyvus ir efektyvus sprendimas: gimdos miomų embolizacija
Vis dėlto A. Afanasjevas pasakoja ir apie kitą, dar ne visiems Lietuvoje žinomą miomų gydymo būdą – miomos embolizaciją, kurios metu kraujagyslės spindžio dalis arba visos kraujagyslės spindis yra užkemšamas (embolizuojamas), sustabdant kraujo tėkmę kraujagysliniuose dariniuose – tokio efekto pacientei nesuteiks nei medikamentinis gydymas, nei maisto papildų vartojimas.
„Embolizavus arterijas, kurios maitina miomatozinius mazgus, jie yra atjungiami nuo kraujotakos ir taip pradeda džiūti, miomos tampa neaktyvios ir sumažėja, nes mazgai yra kaip tūrinis darinys, kaip tam tikra sfera. Dažnai per 3–4 mėnesius miomos sumažėja beveik dvigubai, o tai pacientei yra ženklus palengvėjimas, nes dingsta beveik visi varginantys simptomai, kurie visiškai išnyksta per metus. Savo praktikoje esu turėjęs atvejų, kur 9 cm mioma susitraukė iki 1 cm ir dingo visi nemalonūs simptomai bei sugrįžo prarasta gyvenimo kokybė. Su dalimi pacienčių iki šiol palaikau ryšį, kadangi reguliariai patikriname miomos būklę, visos iki vienos džiaugiasi, jog nebepatiria nemalonių simptomų ir pavyko išsaugoti gimdą, o nauji mazgai neatsiranda“, – sako gydytojas intervencinis radiologas.
Jis pažymi, jog šis gydymo metodas gali būti taikomas beveik visais atvejais, ypač jeigu moteris nori išvengti chirurginių procedūrų arba nori išsaugoti gimdą dėl asmeninių ar reprodukcinių priežasčių. Verta žinoti, jog miomų embolizacija dėl savo privalumų ypatingai tinka moterims, kurių gyvenimo būdas ar darbo pobūdis reikalauja kuo greičiau grįžti prie kasdienės veiklos.
„Gimdos miomų embolizacija atliekama be chirurginio pjūvio – lieka tik nedidelis taškelis, o procedūros metu taikomas vietinis nuskausminimas, todėl sukelia mažiau skausmo, pasižymi mažesne komplikacijų rizika ir lemia greitesnį atsigavimą – dažnai pacientės namo yra išleidžiamos dar tą pačią ar kitą dieną, o į įprastą gyvenimą gali sugrįžti po 3–4 dienų“, – privalumus vardina A. Afanasjevas.
Ką svarbu žinoti po embolizacijos procedūros?
Specialistas išskiria, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo miomų skaičiaus ir dydžių, o pacientės taip pat turi skirtingų poreikių – vienos nori greičiau grįžti į darbą ir užsiimti mėgstama fizine veikla, mėgautis pirties ar baseino malonumais, o kitos pasirenka sulaukti visapusiško organizmo atsistatymo.
„Po procedūros reikėtų gyventi įprastai, tačiau apie 2 savaites susilaikyti nuo sunkių fizinių darbų, atvirų maudymosi erdvių, nepanikuoti, jeigu atsirado išskyrų ar šiek tiek pakilo kūno temperatūra – duokite laiko kūnui atsigauti po patirtos intervencijos. Kalbant apie tolimesnę priežiūrą, po 6 mėnesių pravartu atlikti ultragarsinį tyrimą, o po jo aptarti savo būklę su gimdos miomos embolizaciją atlikusiu specialistu. Dažniausiai šis aptarimas praeina džiugiai, nes gydytojas mato, kad mioma yra sumažėjusi, o ir pacientė pastebi, jog nebejaučia anksčiau varginusių simptomų. Bendravimas tarp gydytojo ir pacientės įprastai užtrunka iki metų-dviejų, kai reguliarios patikros metu nustatoma, jog naujų miomų neatsirado, o turėtos susitraukė iki minimalaus dydžio“, – teigia Diagnostikos ir tyrimų centro gydytojas intervencinis radiologas A. Afanasjevas.
Paklaustas, ar gimdos miomos gali atsinaujinti, A. Afanasjevas pažymi, jog tokių atvejų gali pasitaikyti, tačiau gydymas embolizacijos metodu šią statistiką žymiai mažina, lyginant su kitomis chirurginėmis intervencijomis: „Pasauliniai tyrimai rodo, jog apie 10–15 proc. moterų gali pasireikšti nauji mazgai – mano paties patirtis rodo, jog pakartotinių procedūrų nesu atlikęs 95 proc. pacienčių.“
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.