Doc. dr. A. Vilionskis, gydytojas neurologas, siekia esminių pokyčių valstybiniu lygiu ir nuolatos gerina paslaugų kokybę pacientams, patyrusiems insultą. Interviu su docentu atskleidžiamos insulto gydymo problemos, reikalingos naujovės, tarptautiniai mokymai bei ateities planai, susiję su šios ligos prevencija ir gydymu.
Deimantinis įvertinimas už pasiekimus insulto gydyme
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Insulto centras ne vienerius metus iš eilės pelno tarptautinį „ESO Angels Status“ apdovanojimą už pasiekimus insulto gydymo srityje. 2019 metais centras buvo įvertintas auksiniu apdovanojimu, o pastaruosius dvejus metus jo veiklai suteiktas aukščiausias – deimantinis statusas.
„Apdovanojimas skiriamas įvertinus 10 kriterijų, nusakančių insultą patyrusių pacientų gydymo kokybę, pavyzdžiui, laikas, per kurį insultą patyrę pacientai sulaukia pagalbos, atliekamų diagnostinių procedūrų apimtys, tęstinio gydymo užtikrinimas ir kt.,“ – teigia doc. dr. A. Vilionskis. Jis pabrėžia, kad vertinamas ne tik Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyrius, bet visa įstaiga, įskaitant Skubios pagalbos ir Radiologijos skyrių personalą. Tai rodo, jog visos tarnybos dirba koordinuotai, siekdamos teikti aukščiausios kokybės pagalbą.
Pasak A. Vilionskio, net COVID-19 pandemijos metu ligoninėje gydytų insulto pacientų skaičius ir gydymo pradžios laikas reikšmingai nepakito, kas liudija centro komandos profesionalumą ir gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų.
Visapusė paciento priežiūra – daugiau nei „auksinio laiko“ taisyklė
„Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti kokybišką ir visapusę insultu sergančio paciento priežiūrą,“ – aiškina docentas. Šis apdovanojimas atspindi ne tik ūminio insulto gydymą, bet ir visą procesą: pacientų ištyrimą, gydymą, priežiūrą bei antrinės profilaktikos taikymą su rekomendacijomis, išrašant iš ligoninės.
Reperfuzinis gydymas (intraveninė trombolizė ir/arba mechaninė trombektomija) dėl objektyvių priežasčių gali būti taikomas tik 20–30 proc. pacientų. Todėl laikas yra tik vienas iš tikslų, bet ne vienintelis reikalavimas. Labai svarbus greitas ir išsamus paciento ištyrimas, ankstyvas reabilitacinis gydymas ir pakartotinio insulto prevencijos inicijavimas.
Siekiama, kad kuo daugiau pacientų liktų toje gydymo įstaigoje, kurioje gali gauti aukščiausio lygio pagalbą, net jei jiems ir netaikomas reperfuzinis gydymas.
Lietuvos medikų patirtis keliauja po pasaulį
Doc. dr. A. Vilionskis, kartu su kolegomis iš LSMU Kauno klinikų ir VUL Santaros klinikų, neseniai gavo „Spirit of Excellence Award 2024“ apdovanojimą už asmeninį indėlį plėtojant insulto gydymą Lietuvoje, šviečiamąją veiklą ir gydymo standartų kėlimą.
Prieš maždaug 8 metus jie pirmieji Lietuvoje dalyvavo Vokietijoje organizuojamuose „Angels“ mokymuose, skirtuose paruošti gydytojus specialistus, galinčius apmokyti medicinos personalą ūminio insulto gydymo. Pasinaudoję LSMU baze, sukūrė teorinių mokymų programą ir simuliacijas, skirtas neurologijos ir skubiosios medicinos gydytojams rezidentams. Ši veikla sulaukė tarptautinio susidomėjimo.
„Po pirmųjų mokymų sulaukėme labai palankių atsiliepimų, tai suteigė galimybę plėsti savo veiklą. Mokymai tapo reguliarūs ir vyksta 2–3 kartus per metus,“ – pasakoja A. Vilionskis. Juose dalyvavo grupės iš Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Bulgarijos, Graikijos ir kitų šalių. Lietuvos gydytojams mokymai taip pat tęsiami. Šiuo metu Lietuvos medikai kviečiami vesti kursus ir kitose šalyse. „Angels“ dėka įgyvendintos ir slaugytojoms skirtos dviejų dienų trukmės konferencijos.
Naujausias projektas – simuliacijų centro atidarymas Kazachstane, kur Lietuvos medikai dalijasi patirtimi organizuojant ir vedant insulto simuliacijas. Panašios konsultacijos jau teiktos Moldovai, o rudenį laukiama Kroatijos delegacijos. „Taigi mokiniais buvome labai trumpai – labai greitai tapome ypatingai populiariais mokytojais,“ – džiaugiasi docentas.
Lietuvos insulto gydymas pasaulio kontekste: iššūkiai ir galimybės
Lietuvos Insulto centras gydymo galimybėmis ir įranga nenusileidžia Vakarų Europai, Azijai ar Amerikai. Tačiau esminis skirtumas, pasak A. Vilionskio, yra žmogiškieji ištekliai ir apmokėjimas ligoninei už suteiktas paslaugas, kurios kiekybiškai yra visai kitame lygmenyje užsienyje.
Nemažai problemų, tokių kaip ligonių priežiūra po insulto („life after stroke“) ir reabilitacija, yra gerai žinomos tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europoje. Tai dažniausiai nacionalinio, o ne ligoninių lygmens problemos. Kita svarbi problema – duomenų rinkimas, kaupimas ir sisteminimas, nacionalinių registrų nebuvimas.
Nacionalinio pacientų registro svarba
„Jeigu nežinome realios situacijos, nematome plataus vaizdo – negalime pasakyti, ką reikėtų keisti ir tobulinti šalies mastu,“ – pabrėžia docentas. Nacionalinis pacientų registras padėtų spręsti šią problemą. Nors tam tikri duomenys renkami ligoninėse, išsamiam visos šalies statistiniam vaizdui reikėtų žymiai daugiau duomenų iš visų su insulto gydymu susijusių įstaigų.
Pagrindinės kliūtys – žmogiškųjų išteklių trūkumas ir įstatyminė bazė, kuri ne visada sudaro sąlygas stebėti tolesnį išrašyto ligonio kelią.
Proveržis insulto gydyme ir ateities perspektyvos
Proveržis insulto gydyme įvyko 2002 metais įdiegus intraveninę trombolizę, o 2014–2016 metais – mechaninę trombektomiją. Artimiausiu metu revoliucijos tikimasi ne. Šiuo metu diskutuojama apie reperfuzinio gydymo taikymo išplėtimą. Europos insulto organizacija (ESO) patvirtino rekomendacijas, leidžiančias intraveninę trombolizę taikyti iki 9 valandų nuo susirgimo insultu pradžios tam tikrais atvejais.
„Kol kas Lietuvoje ši rekomendacija negalioja, mes reperfuzinį gydymą taikome 4,5 val. nuo susirgimo pradžios,“ – apgailestauja A. Vilionskis. Diskusijos dėl rekomendacijų suvienodinimo vyksta, tačiau susiduriama su teisinėmis problemomis dėl vaistų kompensavimo. Tai yra viena iš prioritetinių Lietuvos insulto asociacijos veiklos sričių.
Kita naujovė – vaistinio preparato tenekteplazės naudojimas, kuris jau patvirtintas Europos vaistų agentūros (EMA). Tačiau Lietuvoje tenekteplazė dar nepatvirtinta, todėl Asociacija sieks, kad gydymas šiuo vaistu taptų prieinamas ir mūsų šalyje.
Didėjantis visuomenės sąmoningumas, bet prevencijai – per mažai dėmesio
Doc. dr. A. Vilionskis pastebi, kad žmonių žinios apie insultą reikšmingai prasiplėtė. „Pagalbos besikreipusiems žmonės ir jų artimiesiems vis rečiau reikia aiškinti, kas yra insultas ir kokios gali būti jo pasekmės,“ – teigia jis. Jei prieš keliolika metų intraveninė trombolizė Lietuvoje buvo taikoma vos 1–2 proc. pacientų, tai šiandien šis skaičius jau siekia 15 proc., kas atitinka Europos insulto organizacijų tikslus iki 2030 metų. Tai rodo, kad daugiau žmonių atpažįsta insulto simptomus ir laiku kreipiasi pagalbos.
Tačiau prevencija išlieka opiu klausimu. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad pirminės prevencijos priemonėmis būtų galima išvengti net 2 milijonų insultų per metus. Pirminė prevencija – rizikos veiksnių identifikavimas ir koregavimas – yra šeimos gydytojo sritis, apimanti sveiką mitybą, judėjimą, žalingų įpročių atsisakymą ir lėtinių ligų kontrolę.
Rodydami iniciatyvą, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų specialistai parengė insulto atmintinę, kurioje daug dėmesio skiriama ir pirminei, ir antrinei prevencijai. Ši atmintinė pasiekiama tiek elektroniniu, tiek popieriniu formatu.
Lietuvos insulto asociacijos ateities planai
Neseniai išrinktas Lietuvos insulto asociacijos prezidentu, doc. dr. A. Vilionskis tikisi pasiekti anksčiau minėtų pokyčių valstybiniu lygmeniu ir toliau gerinti paslaugų kokybę insultą patyrusiems pacientams. Planuojama aktyviau bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis, įskaitant Sveikatos apsaugos ministeriją ir Seimą. Siekiama, kad į Asociacijos veiklą aktyviai įsitrauktų ne tik neurologai, bet ir kitų specialybių gydytojai bei slaugytojos.
Docentas taip pat dalyvavo projekte Moldovoje, kurio tikslas buvo sukurti nacionalinį insulto centrų tinklą, naudojant Lietuvos patirtį. „Iš tiesų yra labai malonu, kai Lietuvos patirtis yra vertinama ir galima ja pasidalinti ir įgyvendinti kitose šalyse. Dar maloniau matyti, kad situacija keičiasi, duoti patarimai įgyvendinami ir atneša vaisių,“ – apibendrina A. Vilionskis.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.