Gimdos kaklelio vėžys Lietuvoje išlieka viena opiausių moterų sveikatos problemų. Nors prevencinė programa šalyje vykdoma jau du dešimtmečius, Nacionalinio vėžio instituto duomenys rodo, kad ši liga užima 3-4 vietą tarp piktybinių navikų, kuriais serga moterys. Dar labiau neramina tai, kad mirtingumo rodikliai net du kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį.
Kova su šia liga nesibaigia net ir pasibaigus aktyviam gydymui. Specialistai pabrėžia, jog vis daugiau dėmesio būtina skirti tam, kas vyksta po jo – organizmo atsistatymui ir gyvenimo kokybei.
Didžioji dauguma atvejų – dėl tos pačios priežasties
Daugiau nei 90 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Būtent dėl ŽPV sukeltų gimdos kaklelio ląstelių pakitimų liga išsivysto beveik visada. Todėl specialistai nuolat pabrėžia prevencijos priemonių svarbą: reguliarių profilaktinių patikrinimų ir skiepijimo nuo ŽPV.
Skiepai rekomenduojami ne tik mergaitėms, bet ir berniukams, siekiant sumažinti viruso plitimą visuomenėje ir ilgalaikę vėžio riziką. Lietuvoje jau nuo 2004 metų vykdoma nemokama gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa, kurioje gali dalyvauti 25–59 metų moterys. Patikros metu atliekamas PAP testas leidžia anksti nustatyti ikivėžinius pakitimus ir užkirsti kelią šiai pavojingai ligai. Deja, gydytojai atkreipia dėmesį, kad ne visos moterys pasinaudoja šia gyvybiškai svarbia galimybe.
Gydymo pasekmės: kas laukia po intensyvios kovos?
Nustačius gimdos kaklelio vėžį, gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos stadiją, naviko dydį, pacientės amžių, vaisingumo planus ir bendrą sveikatos būklę. Dažniausiai taikomas kompleksinis gydymas: operacija, radioterapija, chemoterapija, o kai kuriais atvejais ir imunoterapija.
Intensyvi kova su onkologine liga neišvengiamai paveikia visą organizmą. Gydytoja chemoterapeutė Daiva Andzevičienė pabrėžia, kad šiuo metu nėra vėžio gydymo be šalutinio poveikio:
„Šiandien praktiškai nėra vėžio gydymo būdų, kurie kartu su piktybinėmis ląstelėmis neveiktų ir sveikųjų.
Tai lemia nepageidaujamus poveikius: pakinta kraujo rodikliai, sumažėja baltųjų kraujo kūnelių skaičius, pacientai tampa imlesni infekcijoms, stokoja energijos, jiems greičiau atsiranda kraujosruvos. Šių poveikių stiprumą nulemia vartojami vaistai ir jų dozės“, – teigia D. Andzevičienė.
Pasibaigus aktyviam gydymui, daugelis pacienčių susiduria su ilgalaikiais sunkumais: virškinimo sutrikimais, silpnumu, sutrikusiu imunitetu, skausmu, nerimu, miego problemomis, apetito stoka. Pasak gydytojos, po chemoterapijos gali sutrikti žarnyno mikrobiota, sumažėti ląstelinis imunitetas, o vaistų metabolitai papildomai apkrauna kepenis ir inkstus, tad gali sutrikti šių organų veikla.
„Daugelį šių pasekmių galima valdyti – vienas skiriant vaistus ar specialios medicininės paskirties preparatus, kitas, pagal paciento galimybes, koreguojant mitybą, keičiant gyvenseną ir skatinant fizinį aktyvumą“, – aiškina gydytoja chemoterapeutė, pabrėždama kompleksinio požiūrio svarbą atsistatymo procese.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.