Demencija susijusi ir su genetika
Gydytoja neurologė Eglė Audronytė pažymi, kad demencija nėra atskira liga, tačiau sindromų kompleksas, kurį sudaro pažintinių funkcijų, tokių kaip atmintis, abstraktus mąstymas ar dėmesio koncentravimas, pablogėjimas.
„Tos pažintinės funkcijos turi būti pablogėjusios tiek, kad sutrikdytų paciento kasdienę veiklą. Tai yra bendras demencijos sindromo apibrėžimas. O sukelti jį gali daugelis ligų. Alzheimerio liga neabejotinai dažniausiai, tačiau ir kitos“, – dėsto E. Audronytė.
Kaip teigia gydytoja, pirmieji demencijos simptomai būna padidėjęs užmaršumas, tų pačių klausimų kartojimas, pamiršimas, kur padėjau daiktus ir pan., o šalia to labai dažnai pasireiškia sunkumas susiorientuojant datose.
„Kadangi mūsų orientacija laike tiesiogiai priklauso nuo atminties, kiekvieną dieną turime iš naujo įsiminti, kad jau trečiadienis, o nebe antradienis“, – aiškina pašnekovė.
Gydytojas psichiatras profesorius Arūnas Germanavičius sako, kad žmonių kognityvinės, pažintinės funkcijos, tokios kaip atmintis, dėmesio funkcija, informacijos apdorojimas ar analizė, paprastai pradeda blogėti žmogui įžengus į jau brandų amžių, dažniausiai esant 65–70 metų amžiaus. Tai laikoma normaliu senėjimu.
Profesorius sako, kad demencija yra susijusi ir su genetika, tačiau medicina dar negali atsakyti, kokie genai nulemia šį susirgimą.
„Viskas priklauso nuo to, koks tai yra susirgimas, – sako profesorius. – Nes didžiąją dalį sudaro Alzheimerio liga. Tačiau Alzheimerio ligos taip pat yra tam tikri potipiai. Didžiausia problema yra tai, kad mes neturime aiškaus supratimo, kokie konkrečiai tie genai nulemia. Tyrimuose yra kalbama apie keliasdešimt, o kartais net ir apie kelis šimtus genų. Jų yra įvairios kombinacijos.“
Kaip aiškina A. Germanavičius, šiuo metu žinomas tam tikras genų rinkinys, kuris nulemia ankstyvąją Alzheimerio ligos eigą, kuri prasideda žmonėms, jaunesniems nei 40 metų.
Tačiau ši demencija yra labai reta ir sudaro mažiau negu 10 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
„Labai svarbus taip pat yra ir aplinkos veiksnys, – pažymi profesorius. – Žmonės, kuriems netgi yra tas genų rinkinys, gali potencialiai prailginti savo sveikų metų skaičių ir nepriklausomą funkcionavimą, lavindami atmintį. Taip pat labai svarbus yra bendravimo aspektas, socialiniai ryšiai, tam tikras pastovumas, reguliarumas veiklose, bendravimas su kitais žmonėmis, įvairūs klubai, protmūšiai, kryžiažodžiai, kelionės.“
Anot E. Audronytės, naudos gali turėti ne tik protinė veikla, tačiau ir kitų rizikos veiksnių koregavimas.
„Ilgai neurodegeneracinės ligos buvo laikomos neišvengiamybe, – sako gydytoja. – Bet pastaruoju metu prevencijai skiriamas didelis dėmesys. Ir yra skaičiuojama, kad potencialiai koreguojami rizikos veiksniai yra atsakingi už iki 40 proc. visų demencijos atvejų, nepriklausomai nuo ją sukėlusios ligos.“
Vis dėlto, gydytoja pažymi, kad vyresniame amžiuje kai kuriuos rizikos veiksnius koreguoti gali būti jau per vėlu, o tokių veiksnių kaip per gyvenimą patirta tarša ar, pavyzdžiui, galvos traumos, anuliuoti negalime. Tačiau ir vyresniame amžiuje tam tikrais rizikos veiksniais galime pasirūpinti. Tokie faktoriai, skatinantys demenciją, yra nerimas, depresija, mažas fizinis aktyvumas, rūkymas ar nesaikingas alkoholio vartojimas.
Gydytoja pažymi, kad vienodai svarbūs yra tiek fizinis, tiek socialinis, tiek protinis aktyvumas, tad norint kuo ilgiau išlaikyti atmintį ir pažintines funkcijas, turime rūpintis visais trimis aspektais.
Paveikia ir paciento, ir artimųjų gyvenimus
Demencija paveikia ne tik paties sergančiojo, bet dažnai ir artimųjų gyvenimus. Demencija sergančiųjų slauga dažnai rūpinasi darbingo amžiaus žmonės, kurie dėl ligonio slaugymo kartais netgi turi atsisakyti savo darbinių funkcijų.
A. Germanavičius sako, kad pagalba pacientų artimiesiems yra itin aktualus klausimas, o valstybė tam tikrą pagalbą suteikia – demenciją sergančius asmenis gali lankyti socialiniai darbuotojai arba pacientai gali būti patalpinti į socialinės globos įstaigas. Tačiau gydytojas priduria, kad daugelis artimųjų vis tiek patiria psichologinių sunkumų.
„Viena iš tokių klaidų, ką daro artimieji, besirūpindami demencija sergančiais pacientais, tai jie pervargsta ir pyksta ant žmonių, kurie nebeprisimena, kurie palieka, pavyzdžiui, savo pirkinius parduotuvėje, užmiršta grąžą arba užmiršta sumokėti mokesčius. Taip pat užmiršta artimųjų vardus, telefonų numerius, pameta raktus. Tai iš tikrųjų reikia būti daug labiau atlaidiems ir suprasti, kad tie dalykai gali būti, kad bus nebegrįžtami“, – sako pašnekovas.
Anot jo, pasitaiko ir atvejų, kai pervargę paciento artimieji netgi pradeda smurtauti, o tokioje situacijoje labai svarbu yra tartis su specialistais ir kreiptis pagalbos.
„Tenka susidurti su tokiomis istorijomis, kada užrakina vyresnio amžiaus žmones namuose. Jie visą dieną negali išeiti, juos atrakina tik vakare, kai prižiūrintis grįžta iš darbo. Arba nepakankamai palieka jiems vandens, maisto. Vienišų senų žmonių problema Lietuvoje jau yra didžiulė. Ir didmiesčiuose. Socialiniai darbuotojai, taip pat ir psichiatrai, psichologai, šeimos gydytojai su tuo susiduria“, – pasakoja A. Germanavičius.
Anot jo, perdėta kontrolė yra viena iš artimųjų daromų klaidų, o kraštutiniais atvejais artimieji nori žinoti, ką demencija sergantis žmogus daro kiekvieną akimirką, kartais pažeisdami ir artimojo privatumą.
„Artimieji kartais įstato vaizdo stebėjimo kameras butuose arba net ir tualetuose. Tai iš tikrųjų žemina tuos žmones. Kas dar yra blogai? Tai, kad naudojimasis pinigais gali būti problema. Ir įvairūs incidentai, kada žmonės gali pamiršti pinigus, banko korteles, pamiršti PIN kodus“, – pasakoja gydytojas.
Alzheimerio liga ir kai kurios kitos demenciją sukeliančios ligos turi ribotą specifinį simptominį gydymą, sako gydytoja E. Audronytė, tačiau dauguma ligų, sukeliančių demenciją, neturi gydymo, kuris keistų ligos eigą – ją lėtintų ar tuo labiau sustabdytų. Tačiau padėti šiems žmonėms ilgiau išlaikyti savarankiškumą tikrai galima, priduria pašnekovė.
„Ant artimųjų pečių tikrai krenta didžiulė našta. Ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje. Didžioji dalis tų finansų, kurie skaičiuojami būtent kaip išleidžiami demencijas turinčių žmonių priežiūrai, yra būtent neapmokamos artimųjų darbo valandos ar prarastos darbo valandos“, – sako E. Audronytė ir priduria, kad besirūpinant sergančiuoju reikėtų stengtis leisti pačiam žmogui atlikti tas užduotis, kurias jis dar gali atlikti.
Kaip sako gydytoja, kartais, kad būtų greičiau, iš sergančiojo artimojo paprasčiau yra perimti jo darbus, tačiau tuomet žmogus praranda tuos įgūdžius, kuriuos dar galėtų turėti.
„Vis dėlto, tai yra suaugęs žmogus su savo nuomone. Tai bus ir nesutarimų, bus ir pykčių. Visko bus. Tik svarbu suprasti ir pačius artimuosius. Iš tiesų jie patiria nežmonišką naštą“, – teigia pašnekovė.
Gydytoja pasakoja, kad dirbant su ligonių artimaisiais, buvo atlikta pacientų artimųjų apklausa, kuri parodė, kad daugiau nei pusei jų skubios pagalbos reikia patiems.
Tačiau, kaip pabrėžia E. Audronytė, galimybių gauti tiek finansinę, tiek socialinę pagalbą tikrai yra: reikėtų pasitarti su šeimos gydytojais ar ieškoti pacientų artimųjų organizacijų, tačiau svarbu nebūti vieniems.
„Pačioje blogiausioje emocinėje būklėje buvo tie, kurie vieni prižiūrėjo demenciją turinčius pacientus, ir tie, kurie arba negavo iš viso, arba gavo nepakankamą finansinę pagalbą. Tai tikrai yra labai didelė našta, ir kai esi vienas, ją pakelti yra dar sunkiau“, – sako gydytoja.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.