Pražiopsojo pirmą signalą: kauniečio Algirdo kova su giminės rykšte – prostatos vėžiu

„Kai manai, kad esi nenugalimas“: Pirminiai signalai ir pavojinga apgaulė

„Būdamas 40-ies, ruošiausi planinei veido operacijai, – pasakojimą pradeda A. Jakimavičius. – Prieš ją, padarę tyrimus, gydytojai pasakė, kad operuoti negalima, nes kraujospūdis per aukštas. Šiandien manau, kad tai buvo pirmasis prostatos vėžio simptomas, tačiau į jį nekreipiau dėmesio, nes laikiau save labai sveiku.“

Kraujospūdis tada su gydytojais buvo sureguliuotas vaistais, operacija atlikta ir vyras ramiai gyveno toliau. Tačiau po devynerių metų, vis dar varginamas aukšto kraujospūdžio, A. Jakimavičius kreipėsi į šeimos gydytoją. Ši nusiuntė jį išsitirti dėl prostatos vėžio pagal prevencinę programą.

Diagnozės kelias: nuo stebėjimo iki trečios stadijos vėžio

Prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimo rezultatai nebuvo džiuginantys – PSA rodiklis viršijo 4 ng/ml. Vis dėlto, iš pradžių nuspręsta jokio gydymo netaikyti, tik reguliariai, kas porą mėnesių, stebėti rodmenų pokyčius.

„Kadangi PSA vis kilo, šeimos gydytoja išrašė siuntimą pas urologą. Apsilankymas pas specialistą nebuvo džiuginantis, nes jis iš karto pasiūlė radikaliausią prostatos vėžio gydymo būdą – operaciją, – prisiminimais dalijasi A. Jakimavičius. – Nusprendžiau paieškoti kitos nuomonės.“

Kreipusis į kitą urologą buvo atlikta biopsija, kuri vėžio neparodė, todėl nuspręsta dar laukti. Tačiau PSA rodiklis toliau augo. Pasiekus beveik 20 ng/ml, biopsija buvo pakartota. Tuomet ir diagnozuotas trečios stadijos prostatos vėžys. Laukti jau nebuvo kada, tad praėjusių metų balandį atlikta prostatos šalinimo operacija.

Lietuvos sveikatos sistemos parama ir nelauktas atradimas

Vyras džiaugiasi, kad šiame ilgame kelyje jam teko susidurti tik su pačiais geriausiais ir profesionaliausiais medicinos srities atstovais – nuo šeimos gydytojos iki chirurgų, slaugytojų ir reabilitacijos centro darbuotojų. Anot jo, Lietuvos gydymo sistema yra palanki šalies gyventojams.

„Labai pasitarnavo visos lengvatos, taikomos žmonėms, sergantiems vėžiu.

Taip pat džiugu, kad nereikia pirkti medicinos pagalbos priemonių – jos yra kompensuojamos ligonių kasų. Kai negali dirbti, visos kompensacijos ir valstybės parama labai praverčia. Apskritai man atrodo, kad Lietuvos medicinos sistema daug geresnė nei kur nors kitur“, – teigia A. Jakimavičius. Jis lygina su JAV, kur jo pirmoji žmona, turėdama geriausią draudimą, mirė nuo žarnyno vėžio, nes ten nėra prevencinių programų. Algirdas pats reguliariai dalyvauja ir storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje.

Psichologinė pagalba ir gyvenimo prioritetų perskirstymas

Prostatos vėžys, pašnekovo teigimu, yra giminės rykštė: šia liga serga ne tik jis, bet ir pusbrolis, o dėdė nuo jos mirė. „Man džiaugtis dar anksti. Sakoma, kad gydymas sėkmingas, kai liga neatsinaujina bent ketverius metus. Na, o patys rizikingiausi yra pirmi dveji metai“, – sako A. Jakimavičius.

Nepaisant to, vyras tiki mokslo pažanga ir pasitiki medikais. Nepalūžti sužinojus diagnozę ir vėliau sveikstant po sudėtingos operacijos padėjo nemokama psichologinė pagalba ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA).

„Atsimenu, po operacijos buvo rekomenduota kuo daugiau vaikščioti. Žingsniuodamas koridoriumi, nuobodžiavau ir ėmiau skaityti skelbimus. Ten radau kuklų skelbimą apie POLA. Iš karto į ją įsiregistravau. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų, labai juo džiaugiuosi. Kai žmonės dėl visko piktinasi, POLA tyliai daro puikų darbą. Tai nepaprastai svarbi ir reikšminga organizacija, kurios nariai rūpinasi sergančiais žmonėmis.“

Paklaustas, kodėl nusprendė duoti interviu, Algirdas nė nesusimąsto: „Aš kalbu todėl, kad tikiuosi pagelbėti kitiems. Mano patirtis, klaidos ir žinios gali kam nors praversti. Kiekvienas vyras turėtų suprasti, kad nėra gudresnis už kitus. Negalima būti abejingiems prevencinėms programoms – jei gydytojas pasiūlo, reikia jose dalyvauti.“

Gyvenimas po diagnozės: pasikeitęs požiūris ir svarbiausi pamokymai

Pasak Algirdo, iki diagnozės jis gyveno taip, kaip dauguma, itin stengdamasis dėl artimųjų. „Po operacijos daug kas pasikeitė. Paprastai tariant, tapau savanaudis. Supratau, kad gyvenimas duotas tik vienas ir nežinia, kiek dar liko laiko. Taigi išmokau pasakyti „ne“, – šypsosi pašnekovas.

Pasikeitė ir gyvenimo būdas: Algirdas dabar daugiau vaikšto. „Vėžys juk ir atsiranda, kai nesirūpini savimi. Jei skirtum sau daugiau dėmesio, ši liga galbūt aplenktų“, – svarsto jis. Mityba taip pat pakito: „Po operacijos supratau, kad valgyti galima gerokai mažiau ir jaustis geriau. Dabar visada pagalvoju, ar verta dėti dar vieną kąsnį į burną, ar jau gana.“

Susidūręs su onkologine liga, vyras pradėjo kitaip žvelgti į gyvenimą. „Anksčiau niekada negalvodavau, kad reikia būtinai pasinaudoti pasitaikiusia proga, nes kitos gali nebūti. Dabar gyvenimą semiu saujomis: yra proga nuvažiuoti į Kaukazą – važiuoju, kviečia susitikti draugai – vykstu, atsirado galimybė susipažinti su naujais žmonėmis – ja pasinaudoju, mokytis vokiečių kalbos – būtinai“, – apie pokyčius pasakoja A. Jakimavičius. – Psichologinės pagalbos seansuose įsisąmoninau, kad visi mes esame mirtingi, susitaikiau su realybe, perdėliojau prioritetus. Gyvenu su liga, tikiuosi geriausio ir taškas.“

Prostatos vėžys Lietuvoje: statistika ir prevencijos svarba

Remiantis Nacionalinio vėžio instituto informacija, prostatos vėžys Lietuvoje yra dažniausia vyrų onkologinė liga – sudaro apie 30 proc. visų vėžinių susirgimų. Sergamumo ja rodikliai mūsų šalyje yra vieni didžiausių pasaulyje. Higienos instituto duomenimis, pernai prostatos vėžiu sirgo daugiau nei 22 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šie skaičiai būtų mažesni, jei vyrai aktyviau dalyvautų prostatos vėžio prevencinėje programoje.

Ligonių kasų duomenys patvirtina, kad dėl prostatos vėžio vyrai Lietuvoje tiriasi vangiai, tačiau aktyvumas kasmet palengva auga ir artėja prie ikipandeminio lygio. Pernai iš 395 tūkst. tikslinės amžiaus grupės vyrų prostatos vėžio prevencinėje programoje dalyvavo tik kas penktas.

Ligonių kasos primena, kad prostatos vėžio prevencinė programa yra skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai) bei tiems pacientams nuo 45 metų, kurių šeimose šia liga sirgo tėvas ar brolis. Tačiau kiekvienas vyras, nepapuolantis į šias kategorijas, bet pajutęs nerimą keliančių simptomų ar sveikatos sutrikimų, turėtų kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją. Gydytojas, įvertinęs paciento būklę, paskirs reikiamus tyrimus ir, prireikus, nusiųs pas specialistą. Lietuvos vyrai taip pat kviečiami nemokamai dalyvauti storosios žarnos vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencinėse programose.