Otorinolaringologijos profesorius Saulius Vaitkus yra vienas žinomiausių rinochirurgų šalyje, nuolat apsuptas pacientų ir operacijų. Su užsidegimu apie savo darbą kalbantis specialistas pabrėžia, kad jo profesija apima kur kas daugiau sričių nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Norint būti geru LOR specialistu, reikia būti ir gastroenterologu, kardiologu, alergologu-imunologu, odontologu, akių gydytoju, neurologu…“ – vardijo medikas.
Kitąmet Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika, kuriai vadovauja S. Vaitkus, minės 100 metų jubiliejų. Profesorius, dirbantis klinikoje nuo 1992-ųjų, siekia, kad ši sukaktis būtų paminėta tinkamai – numatoma gausybė renginių ir šventė medikams. „Tauta, kuri nežino savo istorijos, pasmerkta, todėl kuriame filmą apie klinikos istoriją, lankome čia dirbusius ir į pensiją išėjusius kolegas. Privalome prisiminti išėjusius, nepamiršti esančių ir kiekvienas pats suvokti, kad prisidedame prie istorijos kūrimo“, – akcentavo S. Vaitkus.
Alerginė sloga: pavasario iššūkis ir jos valdymas
Ilgos žiemos išvarginti ir pavasario sulaukę žmonės puola į gamtą, tačiau vos tik įsibėgėjus kovui prasideda ir alergijų sezonas. Stiprūs galvos skausmai, nosies užgulimas, čiaudulys, akių, gerklės peršėjimas, kosulys ir bėrimai – tai tik keli iš simptomų, kuriuos daugelis pajunta sušilus orams ir sužydėjus augalams. Alerginė sloga – tai nosies gleivinės uždegimas, kurį sukelia padidėjusio jautrumo imuninės sistemos reakcija į aplinkoje esančias medžiagas – alergenus. Ja serga 10–20 procentų populiacijos. Sergant ja, blogėja gyvenimo kokybė, didėja mieguistumas, mažėja darbingumas. Neretai kartu su alerginiu rinitu pasireiškia ir kitos ligos: astma, sinusitas, otitas.
Dažniausiai alerginę slogą sukelia žiedadulkės, namų dulkių erkės, gyvūnai. Pacientus vargina vandeninga sekrecija iš nosies, nosies užgulimas, nosies peršėjimas, čiaudulys, sutrikusi uoslė, akių paraudimas ir niežėjimas. Gali varginti ir galvos skausmas, sutrikęs miegas. Vaikams būdingas alerginio irzlumo sindromas: jie sunkiai susikaupia, yra apatiški ir irzlūs.
Paprasčiausias gydymo metodas – vengti alergenų. Medikamentinis gydymas taikomas, kai išvengti alergenų nepavyksta, rekomenduojant vietinio arba sisteminio poveikio dekongestantus, nesedacinius antihistamininius vaistus, įnosinius purškiamuosius gliukokortikoidus ir specifinę alergenų imunoterapiją.
Sloga ir peršalimas: kuo skiriasi ir kaip gydyti?
Neretai žmonės painioja slogą su peršalimu. Peršalimas – tai dažniausiai virusų (rinovirusų, koronavirusų, gripo virusų, adenovirusų ir kt.) sukeltas viršutinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimas, kuriam paprastai nebūna arba būna silpnas karščiavimas. Jeigu uždegimas vyrauja nosyje, tai vadinama rinitu.
Tuo metu sloga – tai nosies gleivinės uždegimo sukelta sekrecija iš nosies ar į nosiaryklę. Sloga skirstoma į infekcinę, alerginę ir neinfekcinę nealerginę. Visoms slogos formoms būdingi tie patys simptomai: pasunkėjęs kvėpavimas pro nosį, nosies užgulimas, sekrecija, uoslės sutrikimas, čiaudulys. Skiriasi tik priežastys.
Sloga yra viena pirmųjų vaiko gyvenimo ligų. Kūdikiams viršutinių kvėpavimo takų ligomis normalu sirgti iki 11 kartų, ikimokyklinio amžiaus vaikams – iki 8, mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems – iki 3–4 kartų per metus.
Posakis, kad negydoma sloga praeina per septynias dienas, o gydoma – per savaitę, yra teisingas nekomplikuotu peršalimu sergantiems žmonėms. Peršalimo gydymas – tik simptominis: skiriami vietiniai nosies gleivines sutraukiantys vaistai, geriamieji sisteminiai dekongestantai (į kurių sudėtį įeina pseudoefedrinas). Geriamųjų sisteminių dekongestantų, nepasitarę su šeimos gydytoju, neturėtų vartoti sergantys cukriniu diabetu ar glaukoma. Intranazalinius dekongestantus vartoti galima tik 5–7 dienas, nes ilgiau vartojant gali išsivystyti medikamentinė sloga; sisteminius dekongestantus galima vartoti iki dviejų savaičių.
Taip pat svarbu vartoti daug skysčių, gerti arbatą su medumi ir drėkinti patalpų orą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nosies plovimas jūros vandeniu yra veiksmingas slogos gydymo būdas. Jei simptomai tęsiasi daugiau nei 10 dienų, temperatūra nekyla, tai gali būti povirusinis rinosinusitas. Pirmo pasirinkimo vaistas tuomet yra intranazaliniai steroidai.
Jei peršalimo 4–5 parą pakyla didesnė nei 38 laipsnių temperatūra, atsiranda pūlinga sekrecija iš nosies, skausmas žando, kaktos, pakaušio ar tarpuakio srityje, tai yra bakterinės superinfekcijos požymis. Šiai ūminio rinosinusito formai gydyti pirmas pasirinkimas – intranazaliniai steroidai, vietiniai ar sisteminiai gleivines sutraukiantys ir gleives skystinantys preparatai. Apie 10–15 procentų pacientų skiriami antibiotikai. Simptomai, kai reikėtų nedelsiant kreiptis į skubios pagalbos skyrių: akių vokų paburkimas, akių judesių sutrikimas, akies obuolio paraudimas ir staiga sutrikusi rega arba smegenų dangalų uždegimo simptomai (intensyvūs galvos skausmai, šviesos baimė, kaklo raumenų įtempimas, pykinimas, vėmimas). Iš visų viršutinių kvėpavimo takų infekcijų tik apie 0,5–2 procentus komplikuojasi bakterine infekcija, ir ne visada ją reikia gydyti antibiotikais.
Lėtinis rinosinusitas: kada sloga tampa problema?
Sloga gali būti lengvos, vidutinės ar sunkios eigos. Vieniems ji nesukelia nepatogumų, o kai kuriems žmonėms tai gali būti rimta problema, suprastinanti gyvenimo kokybę. Dėl ilgalaikės slogos gali sutrikti miegas, kasdienė veikla, sumažėti fizinis aktyvumas. Apie 2 procentus viršutinių kvėpavimo takų virusinių infekcijų komplikuojasi bakterine infekcija, ir tuomet sloga tampa problema. Virusų sukeltas peršalimas visada yra vartai atsirasti bakterinei infekcijai. Peršalimas gali komplikuotis ūminiu rinosinusitu, ūminiu tonzilitu, ūminiu pūlingu viduriniu ausies uždegimu arba seroziniu vidurinės ausies uždegimu. Atsiradus bakterinei infekcijai, tikslinga skirti antibiotikų.
Didžiausią įtaką lėtinio rinosinusito išsivystymui daro aplinkos veiksniai (alergenai, teršalai, dirgikliai), pakitusi žarnyno mikroflora, mityba ir nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo neatsiejamas lėtinis stresas. Šie veiksniai gali būti kontroliuojami, tačiau kai kurių pašalinti negalime – tai genetinis paveldimumas, imuniteto savitumai, gleivinių apsauginio barjero pažeidimai ir kiekvieno žmogaus skirtinga anatomija. Lėtinis rinosinusitas pasaulyje jau tampa viena pirmaujančių lėtinių ligų, itin bloginančių gyvenimo kokybę, sutrikdančių miegą, mažinančių darbingumą. Apie 30 procentų pacientų, sergančių depresija, serga ir lėtiniu rinosinusitu. Tyrimai rodo, kad lėtinis sinusitas blogina širdies ir kraujagyslių problemų turinčių pacientų būklę, didina jų mirštamumą. Apsunkintas kvėpavimas pro nosį nakties metu taip pat gali sukelti kvėpavimo sustojimo epizodus – miego apnėją, kuri yra trečia pagal mirštamumą lėtinė liga.
Lėtinis sinusitas gali būti be polipų ir su polipais. Nosies polipai – tai iš nosies gleivinės išaugęs ploną kojytę turintis gerybinis darinys. Lėtinis rinosinusitas su polipoze dažniau atsinaujina, todėl per 10 metų dažnai tenka pakartotinai operuoti. Viena lėtinio rinosinusito priežasčių – alergija. Klinikos duomenimis, apie 40 procentų pacientų, kuriems diagnozuotas lėtinis rinosinusitas ir buvo taikytas chirurginis gydymas, taip pat nustatyta alerginė astma.
Lėtinis rinosinusitas pradedamas gydyti konservatyviai, nosį plaunant fiziologiniu ar druskų tirpalu ir į ją purškiant gliukokortikoidus. Sergant vidutinio sunkumo ar sunkios eigos lėtiniu rinosinusitu, papildomai gali būti skiriama antibiotikų, tačiau jie nėra labai veiksmingi. Ypač svarbu bendrauti su alergologais ir, nustačius alergenus, imtis antialerginio gydymo ar vengti alergenų. Kai kuriais atvejais galima taikyti biologinę terapiją. Kadangi tai lėtinė liga, jos gydymas tęsiamas visą gyvenimą. Jei konservatyvusis gydymas neveiksmingas ne trumpiau kaip tris mėnesius, gali būti skiriamas chirurginis gydymas. Tačiau chirurginis gydymas ligos priežasčių nepašalina, tik pagerina gyvenimo kokybę, todėl medikamentinį gydymą reikia tęsti toliau. Svarbiausia – aplinkos veiksnių pašalinimas, tinkama mityba ir lėtinio streso vengimas. Nuo 1970 metų taikoma funkcinė endonazalinė prienosinių ančių operacija, kurios efektyvumas – apie 90 procentų. Operacijos esmė – per nosį pašalinti patologinius darinius, praplatinti natūralias sinusų angas. Šios operacijos atliekamos naudojantis mikroskopu, endoskopu, o išplitus ligai – kompiuterine navigacine sistema.
Nosies pertvaros iškrypimas: kada reikalinga operacija?
Nosies pertvaros iškrypimas gali būti įgimtas ir įgytas (trauma, nosies operacija). Įvairiose šalyse iki 38 procentų naujagimių gimsta su sulaužyta nosies pertvara. Daugiau ar mažiau iškrypusi nosies pertvara randama net iki 80 procentų baltosios rasės žmonių, o apsunkintu kvėpavimu pro nosį skundžiasi apie 30 procentų populiacijos. Tyrimų duomenimis, tik kas ketvirto paciento, besiskundžiančio pasunkėjusiu kvėpavimu pro nosį, ligos priežastis yra iškrypusi nosies pertvara. Daugeliu atvejų iškrypusią nosies pertvarą turintys žmonės nesiskundžia sutrikusiu kvėpavimu pro nosį. Nusiskundimų atsiranda, kai iškrypimas yra didelis (remiasi į šoninę nosies sieną) arba yra funkciškai reikšmingoje anatominėje srityje, pavyzdžiui, siaurina šnervę. Jei iškrypusi pertvara netrukdo kvėpuoti pro nosį, jos operuoti nereikia.
Nuo sovietmečio buvo gajus mitas, kad būtina išsioperuoti pertvaras, bet tai – neprotingas požiūris. „Tiesiog nėra tiesių pertvarų, ir visa ko esmė – yra priežastis kvėpavimo sutrikimui ar ne. Jei žmogus gerai jaučiasi, normaliai kvėpuoja, kam jam reikia tiesinti pertvarą?“ – retoriškai klausia profesorius. Jis pasakojo apie vyrą, kuris atskubėjo operuotis pertvarą, nes taip liepė kitas gydytojas, tačiau paklausus, ar jam ji trukdo kvėpuoti, atsakė neigiamai.
Aplinkos ir gyvenimo būdo įtaka kvėpavimo takų sveikatai
Profesorius S. Vaitkus kelia klausimą, ar dabar žmonių imunitetas jautresnis, atsižvelgiant į tai, kad daugelis veiksnių, sukeliančių sinusitą (aplinka, mityba, stresas), egzistavo ir anksčiau. „Negalime sakyti, kad imuninė sistema pasikeitusi, bet aplinka, užterštumas tikrai keičiasi, gyvenimo, maisto, oro kokybė prastėja. Juk net antibiotikų vartojimas užmuša gerąsias bakterijas žarnyne, o dėl to gali kilti daugybė ligų, ir vienas jų pasireiškimo atvejų gali būti per sinusus“, – teigė medikas. Pasak profesoriaus, daugeliui lietuvių netinka gerti pieną, dėl to atsiranda storojo žarnyno uždegimas, kuris gali paveikti ir sinusus.
„Paskaitykime ajurvedinę literatūrą ir rasime, kad lėtinio sinusito priežastis kaip ir aiški – pyktis ant savęs, savo artimojo ir storojo žarnyno užterštumas. Viskas, kas yra organizme, valosi ir išteka per nosį“, – pastebi profesorius, pabrėždamas holistinį požiūrį į sveikatą.
Lyginant kaimo ir miesto gyvenimą, profesorius įžvelgia esminius skirtumus. Kaimo žmonės dažnai gyvena mediniuose namuose su gera ventiliacija, be pelėsio, vartoja savame ūkyje užaugintą maistą. Jie patiria mažiau streso, anksti keliasi ir anksti eina miegoti, nesėdi prie kompiuterių. O miestiečių gyvenimas pasižymi uždaromis patalpomis, užterštu oru, dulkių gausa. „Štai viena pas mane atėjusi šeima skundėsi, kad nebeturi jėgų, nes visi serga. Pasirodo, remontavo daugiabutį, padarė renovaciją. Iki tol namo sienos buvo kiauros, nors ir savotiška, bet gera ventiliacija. Dabar sudėjo kokybiškus langus, viską susandarino, nėra oro apykaitos, padidėjo dulkėtumas. Tie butai neturi normalios ventiliacijos, namuose padaugėjo alergenų, dėl to žmonės pradėjo sirgti. Kitaip tariant, jie gyvena užterštoje aplinkoje“, – pasakojo S. Vaitkus.
Profesorius prisiminė ir atvejį, kai į jį kreipėsi keli vieno banko darbuotojai, dirbę stikliniame pastate be normalios ventiliacijos, su kiliminėmis dangomis. Patalpose buvo per sausa, per daug dulkėta, kondicionieriai – nesureguliuoti ir užteršti. „Kai pradedi gilintis, kodėl tavo gydymas nesėkmingas, tenka ieškoti priežasčių, kol jas randi“, – teigė S. Vaitkus.
Profesorius atkreipia dėmesį ir į šiuolaikinių namų statybos ypatumus. Šildomosios grindys stipriai išdžiovina orą. Daugelis žmonių pamiršta išgerti reikiamą kiekį vandens per parą, todėl kenčia nuo išsausėjimo. Miegojimo aplinka yra itin svarbi – drėgmė miegamajame turėtų būti ne mažesnė kaip 45 procentai. „Prisiminkime, kaip gyveno mūsų močiutės, – vos prabudusios praverdavo langą, iškedendavo patalynę, padžiaudavo saulėje, žiemą per šalčius išnešdavo į lauką išvalyti kilimus, kad nebūtų dulkių ir dulkių erkių. Gyvendavo, pavyzdžiui, Žemaitijoje dviejų galų name. Viena pusė būdavo šildoma, o ten, kur miegama, būdavo šalta, žmonės apsiklodavo pūkinėmis antklodėmis. Tačiau buvo miegama vėsioje patalpoje, kurioje yra gryno oro. Žmogui patogu miegoti iki 22 laipsnių šilumos, bet kiti mėgaujasi ir 26 laipsniais. Tik tuomet jau pradedi džiūti. Taigi šiuolaikiniame pasaulyje žmogaus organizmui reikia atlaikyti daugybę iššūkių“, – apibendrino profesorius S. Vaitkus.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.