Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja, Gamtos mokslų fakulteto profesorė Ona Ragažinskienė, kuri taip pat yra Nacionalinės sveikatos tarybos narė, Lietuvos farmacijos sąjungos viceprezidentė ir žurnalo „Lietuvos farmacijos žinios“ vyriausioji redaktorė, atskleidžia plačiąsias rausvažiedės ežiuolės galimybes ir įspėja apie atsakingo požiūrio į vaistažoles svarbą. Nors daugeliui ežiuolė tėra dekoratyvinė gėlė, moksliniai tyrimai atskleidžia gilias jos gydomąsias savybes.
Ežiuolės galia imunitetui ir ligų gydymui
„Tyrimo objektu pasirinkti rausvažiedę ežiuolę paskatino keletas priežasčių“, – teigia profesorė. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės dažnai serga dėl neigiamų aplinkos veiksnių, žalingų įpročių, lėtinio streso ir sumažėjusio fizinio aktyvumo. Šie veiksniai neigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą, o ežiuolė yra puiki pagalbininkė ją stiprinant.
Ežiuolės genties rūšys – rausvažiedė, siauralapė ir blyškioji – yra plačiai naudojamos medicinoje. Iš šių augalų gaminama daugiau nei 280 preparatų, o vien iš rausvažiedžių ežiuolių – daugiau kaip 80. Homeopatijoje ypač vertinami preparatai, pagaminti iš viso augalo, tiek antžeminės, tiek požeminės dalių.
Moksliniai tyrimai patvirtino specifinį ežiuolių poveikį gripo, herpeso ir pūslelinio stomatito virusams. Be to, ežiuolės preparatai yra veiksmingi gydant odos ligas, tokias kaip psoriazė ir egzema, taip pat ginekologines, urologines, onkologines ligas ir kraujo užkrėtimus. Jie taip pat taikomi leukopenijos gydymui po švitinimo ir citostatikų terapijos kursų. Vaikams, lankantiems darželius ir mokyklas, ežiuolių preparatai su pertraukomis vartojami profilaktikai ir peršalimo ligoms gydyti.
Kada ežiuolės vartoti negalima?
Nors ežiuolė turi daug naudingų savybių, būtina žinoti ir kontraindikacijas. Ežiuolės preparatų negalima vartoti nėštumo metu, žmonėms, alergiškiems astrinių šeimos augalams, bei sergant tuberkulioze, leukoze, daugine skleroze ar AIDS.
Kelias į vaistažolių pasaulį: profesorės įkvėpimas
Profesorės Onos Ragažinskienės kelias į farmacijos ir vaistažolių pasaulį prasidėjo dar vaikystėje, Pasvalio rajono Matkūnų kaime. „Vaikystėje girdėdavau tėvų ir Pušaloto apylinkių gyventojų pasakojimus apie nuostabų, atsidavusį vaistininką, žmonių vadintą aptiekoriumi. Jis buvo ne tik vaistininkas, bet ir kaimo gydytojas“, – prisimena profesorė. Didelę įtaką padarė ir močiutė, kuri buvo kaimo pribuvėja bei vaistažolininkė, perdavusi jai senolių išmintį ir mokiusi apie augalų gydomąsias savybes. Šios patirtys ir specializuotos botanikos žinios, įgytos mokykloje, paskatino studijuoti farmaciją Kauno medicinos institute ir gilintis į vaistinės augalinės žaliavos paruošimą bei perdirbimą tarptautinėse stažuotėse, pavyzdžiui, Čekijoje.
Atsakingas požiūris: sintetika ar gamta?
„Tyrimais įrodyta, kad mūsų šalies gyventojai per daug ir neracionaliai vartoja sintetinius vaistus“, – pabrėžia O. Ragažinskienė. Nors vaistiniai augalai ir jų preparatai yra natūralūs, jie taip pat turi cheminių biologiškai veiklių junginių, kurie daro farmakologinį poveikį organizmui. Dėl to galimi nepageidaujami šalutiniai poveikiai ir sąveika su kitais augaliniais bei sintetiniais vaistais. Prieš vartojant bet kokius preparatus, būtina atsižvelgti į paciento individualias sveikatos savybes ir konsultuotis su gydytoju bei vaistininku.
Vaistažolės gali būti ir pavojingos: perspėjimas apie savigydą
Pastaruoju metu vis daugiau žmonių atsigręžia į natūralesnius gydymo būdus, tačiau profesorė įspėja apie savigydos pavojus. „Vaistinius, prieskoninius augalus gali pažinti kiekvienas besidomintis jais žmogus, tačiau gydytis ir kitus gydyti turi teisę tik diplomuoti ir licencijuoti medicinos ir farmacijos srities specialistai“, – sako ji. Specialistai aktyviai teikia teisingą informaciją, įspėdami apie neigiamos savigydos pavojų. Netinkamai vartojami vaistiniai augalai gali tapti ir nuodu, todėl būtina teisingai parinkti dozes, žinoti vartojimo laiką ir išmanyti apie sąveiką su kitais vaistais.
Profesorė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje vis dar populiarios nerecenzuojamos knygelės ir brošiūros apie vaistinius augalus, kuriose gausu klaidingos informacijos. Ryškus to pavyzdys – vėdryninių šeimos augalas eleboras, dar žinomas kaip čeras. Jame yra širdį veikiančių glikozidų, kurie kaupiasi organizme. Dėl toksiškumo eleboro šakniastiebių ir šaknų milteliai nėra įrašyti į Lietuvos valstybinį vaistų ir vaistinių medžiagų registrą, o prekiauti jais gydymo tikslais draudžiama. Nepaisant to, šis „liekninamasis“ preparatas, vadinamasis „moroznik“, pardavinėjamas turguose ir kioskuose, o žmonės jį vartoja metų metus, rizikuodami sveikata. Po apsinuodijimo atvejų specialistai ne kartą griežtai įvertino šio preparato poveikį.
Kaip teisingai rinkti ir džiovinti vaistinius augalus?
Vaistinių augalų rinkimas yra atsakinga užduotis, reikalaujanti specifinių žinių. Geriausias laikas rinkti žaliavą – vasaros atostogos, pievose, laukuose, miškuose ar pelkėse. Svarbiausia, kad augalai būtų renkami tik ekologiškai švariose vietose ir giedrą dieną. Surinktos vaistažolės dedamos į pintines, dėžes ar viengubus medžiaginius maišelius, jų negalima spausti, ir reikia kuo skubiau sudžiovinti. Namudinėmis sąlygomis žaliava džiovinama apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje, o pramoniniu būdu – specialiose džiovyklose, reguliuojant temperatūros ir drėgmės režimą.
Gysločio paslaptys: tradicija susitinka su mokslu
Vaikystėje daugelis ant nubrozdintų vietų dėdavo kieme augusius gysločio lapus, ir žaizdos greitai užgydavo. Profesorė Ona Ragažinskienė teigia, kad šiuolaikinės mamos neturėtų baimintis gysločio lapų. „Nereikia bijoti tų lapų. Švieži gysločių lapai ir jų sultys pasižymi baktericidiniu, priešuždegiminiu poveikiu ir nuo senų laikų tradicinėje medicinoje vartojami išoriškai įvairioms odos ligoms, pavyzdžiui, pūliniams ar furunkulams, gydyti“, – paaiškina profesorė. Gysločių žaliavos vartojimas, pagrįstas tradicine medicina, dabar yra patvirtintas ir moksliniais tyrimais. Pavyzdžiui, prieš 22 metus Norvegijoje iš gysločių lapų buvo išgautas polisacharidų ekstraktas, pasižymintis antibakteriniu poveikiu.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.