Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) aktyviai siekia didinti patikimos informacijos prieinamumą apie rūkymo žalą, netgi sukūrė specializuotą svetainę nerukysiu.lt. Tačiau ar to užtenka, siekiant veiksmingai kovoti su tabako priklausomybe ir sumažinti jos daromą žalą šalies gyventojų sveikatai bei biudžetui?
Strategijos trūkumas ir pasaulinė patirtis
Šiuo metu Lietuvoje trūksta centralizuotos, šalies mastu veikiančios strategijos, kuri apimtų ne tik kryptingus veiksmus, bet ir reguliarų skaičiavimą, kiek kasmet valstybės biudžetui kainuoja rūkančių piliečių gydymas. Pasaulinė praktika rodo, kad tokia strategija turėtų numatyti aiškų veiksmų planą, skirtą žalai mažinti, bei konkrečius tikslus, kuriuos norima pasiekti per vienerius, trejus ir dešimt metų.
Efektyviai strategijai reikalinga plati komunikacijos kampanija, kurios tikslas būtų ne gąsdinti gyventojus baisiais rūkymo padariniais, o įtikinti, kad tabako produktai yra nebemadinga ir žalinga atgyvena. Be to, valstybės strategija privalėtų apimti nemokamas specialistų konsultacijas, cigarečių pakaitalų bei vaistų, mažinančių abstinencijos simptomus, kompensavimą.
Šeimos gydytoja Justė Latauskienė pabrėžia, kad gera valstybės strategija turėtų užtikrinti, jog mesti rūkyti ir apskritai nerūkyti būtų lengviau bei patraukliau nei tęsti žalingą įprotį. Nors strategijos, ribojančios rūkymo vietas ar didinančios rūkalų kainą, efektyvios kovojant su fizine priklausomybe, jos dažnai nepadeda tiems, kuriems nikotinas tampa nuotaikos stabilizatoriumi.
„Nikotino produktų gamintojai labai gerai žino, kaip parduoti savo produktus – padaro juos atrodančius moderniai, nesukeliančius nepatogumų. Žmonės nebijo gąsdinimų nikotino ar dervų kancerogenų pasekmėmis. Jie daugeliui atrodo tiek pat tikri, kiek kompiuterių pardavėjų įspėjimai, kad ilgas sėdėjimas prie kompiuterio sukels hemorojų. Strategija, kuri veiktų, turėtų būti orientuota į gerą laimingą gyvenimą ir be nikotino, o ne nukreipta prieš jį ar jo pagundas“, – teigia gydytoja.
Medikamentinė ir psichologinė pagalba: trūkumai
NTAKD informuoja, kad rūkymo žalą ir riziką galima sumažinti taikant pakaitinę nikotino terapiją. Tai apima pleistrus, gumą, burnos purškalus ir kitus nikotino produktus be dervų, anglies monoksido bei kitų toksinų, esančių tabako dūmuose, skirtus pakeisti cigaretes. Egzistuoja ir preparatai, tokie kaip vareniklinas ir citizinas, kurie mažina potraukį rūkyti bei abstinencijos simptomus, taip pat nuotaiką koreguojantys vaistai.
Deja, tik nedidelė dalis šių preparatų yra kompensuojama, todėl mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams pakaitinė nikotino terapija ir kiti vaistai gali būti finansiškai neprieinami. Gydytoja J. Latauskienė pažymi, kad medikamentų skyrimas priklauso nuo priklausomybės sunkumo ir pobūdžio. Lengvos fizinės priklausomybės atveju vaistai gali būti skiriami iškart, tačiau sudėtingos psichologinės priklausomybės atveju medikamentų skyrimo vengiama, siekiant išvengti vienos priklausomybės pakeitimo kita, nors kartais tai daroma laikinai, ieškant mažiau žalingo varianto.
„Medikamentinis priklausomybės nuo nikotino gydymas yra dvejopas – pakaitinė nikotino terapija ar nikotino poveikį mažinantys vaistai, kol žalingas įprotis bus pakeistas naudingu, arba nuotaikos stabilizatoriai – vaistai, kurie daro tą patį, kaip nikotinas, tik su mažiau šalutinių reiškinių, kol bus išgydytos priežastys, kodėl žmogui nikotinas buvo reikalingas“, – aiškina gydytoja.
Informacijos ir specialistų mokymų stoka
Vilniaus savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistas, psichiatras – psichoterapeutas Adomas Bieliauskas pripažįsta, kad Lietuvoje tam tikri žingsniai padėti rūkantiesiems jau žengti, tačiau valstybės strategijos ir paramos stoka apriboja savarankiškų iniciatyvų efektyvumą. Dėl šios priežasties pagalba rūkantiems asmenims yra nevienoda skirtingose savivaldybėse.
Norintys mesti rūkyti gali kreiptis į šeimos gydytoją, psichiatrą arba, su siuntimu, į priklausomybių ligų centrus. Vilniaus gyventojai taip pat gali pasinaudoti Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ metimo rūkyti programa, taikančia kognityvinę elgesio terapiją. Tačiau A. Bieliauskas atkreipia dėmesį, kad net ir sostinėje trūksta gydytojų mokymų ir informacijos gyventojams.
Nors, pasak J. Latauskienės, gydytojui išmokti gydyti nikotino priklausomybę nėra sudėtinga, tam reikia laiko, o didelis darbo krūvis ir visuomenės požiūris į rūkymą kaip „ne ligą“ mažina spaudimą tobulintis šioje srityje. Ji kritikuoja požiūrį, kad vien psichologinės pagalbos linijos gali išspręsti sudėtingą priklausomybės problemą.
„Tai kaip užklijuoti pleistrą ant pūlinio. Būtina, kai reikia. Tačiau jeigu mes visus, kuriems reikia pagalbos, „numetame“ šioms linijoms ir tikimės, kad jų atsidavę nuostabūs savanoriai padarys tai, ką turėtų padaryti tęstinė tikslinė psichoterapija ar medikamentinis gydymas, tai nepadedame nei kenčiantiems, nei tų linijų darbuotojams. Ir dar atimame laiką ir resursus iš tų, kuriems tikrai reikia tik pleistro čia ir dabar“, – tikina šeimos gydytoja.
Gydytoja J. Latauskienė pastebi, kad rūkančiųjų priklausomybė dažnai laikoma asmeniniu reikalu, o ne liga, o tai lemia pagalbos trūkumą ir stigmos sustiprinimą. Diskusijos apie tai, kieno problema yra rūkymas – pačių rūkalių ar valstybės, kuriai gydymas kainuoja milijonus – vyksta, tačiau apčiuopiamų sprendimų kol kas trūksta.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.