Kas yra smegenų mirtis ir kuo ji skiriasi nuo komos? Kaip ji nustatoma ir kodėl tampa esmine organų donorystės sąlyga? Į šiuos sudėtingus klausimus atsako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas, gydytojas anesteziologas reanimatologas doc. Tomas Tamošuitis.
„Smegenų mirtis – negrįžtamai nutrūkusi smegenų veikla ir ši būklė lyginama viso žmogaus organizmo mirčiai, nes be smegenų veiklos neįmanoma išlaikyti kitų žmogaus organų funkcionalumo. Žmogaus mirties mechanizmai yra du: sustojus širdžiai ir kvėpavimui arba nustojus funkcionuoti smegenims“, – aiškina doc. T. Tamošuitis.
Smegenų mirtis ištinka, kai sustoja kraujotaka galvos smegenis maitinančiose kraujagyslėse, dėl ko smegenų audinys žūsta. Tai reta, bet tragiška būklė. Docentas pabrėžia, kad smegenų mirtis nėra koma – kol komos būsenoje esantis pacientas gali atsibusti, smegenų mirties atveju gyvybė negrįžtamai nutrūksta. Net ir mirus smegenims, kurį laiką velionio širdis gali plakti ir kiti organai funkcionuoti, palaikomi medikamentais.
Smegenų mirties priežastys ir diagnostika
Dažniausiai smegenų mirtis įtariama po sunkaus galvos smegenų pažeidimo. Priežastys gali būti įvairios: insultas, traumos ar net apsinuodijimas. Visos jos sukelia smegenų tinimą. Kadangi smegenims kaukolės ertmėje nėra kur plėstis, minkštas audinys susispaudžia, kas lemia kraujotakos nutrūkimą. Jauniems žmonėms smegenys tinsta greičiau nei vyresniems, nes senstant jų apimtis mažėja.
Smegenų mirties diagnostika yra griežtai reglamentuotas ir daugiapakopis procesas. Ją įtaria gydantis gydytojas, tačiau patvirtinti gali tik ne mažiau kaip iš trijų skirtingų specialybių specialistų sudarytas konsiliumas. Diagnozė dažniausiai patvirtinama instrumentiniais tyrimais, pvz., galvos smegenų angiografija, kuri 100 proc. patvirtina nutrūkusią kraujotaką smegenyse. Artimiesiems visada parodomi tyrimo rezultatai.
Organų donorystė: vilties dovana
Kai visos medicininės galimybės atkurti gyvybę išnaudotos, o smegenų mirtis konstatuota, atsiranda organų donorystės galimybė.
Gydytojai kalbasi su artimaisiais apie galimybę pratęsti mylimojo gyvenimą kituose. Doc. T. Tamošuitis pripažįsta, kad šie pokalbiai yra sudėtingi: „Tiesą sakant, įmanoma įprasti prie tokio pokalbio ir to reikia mokytis. Kuo dažniau gydytojas tai daro, tuo mažiau pasiduoda emocijoms bei sugeba geriau paaiškinti skausmo ištiktiems artimiesiems visas ligos aplinkybes ir pasekmes.“ Artimųjų sprendimui svarbiausia – žinoma mirusiojo valia.
Pritarus donorystei, didelė medikų komanda kruopščiai ruošia organus ir parenka recipientus. „Viskas atliekama su didžiausia pagarba donorui, jo kūnui. Organų eksplantacija atliekama operacinėje, taikant narkozę“, – pabrėžia gydytojas. Po operacijos išjungiama gyvybę palaikanti aparatūra, konstatuojant biologinę mirtį. Nepritarus donorystei, priemonės taip pat nutraukiamos, ir mirtis diagnozuojama sustojus širdžiai.
Donorystės modelių skirtumai
Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis: norintieji paaukoti organus pildo prašymą, o mirties atveju prašoma artimųjų sutikimo. Daugelis Europos šalių taiko numanomo sutikimo modelį, kai žmogus laikomas donoru, jei nėra raštu atsisakęs. Nors Lietuvoje svarstoma apie pastarojo įvedimą, galutinis sprendimas vis tiek priklausytų mirusiojo artimiesiems.
Doc. T. Tamošuitis pritaria numanomos donorystės modeliui: „manau, kad kai kuriais atvejais tai padės apsispręsti artimiesiems, nes jei jau žmogus tikrai buvo prieš donorystę, tai būtų atsisakęs būdamas gyvas.“ Jis taip pat pabrėžia, kad svarbiau už modelio pakeitimą yra efektyvi ir profesionali organų donorystės sistema. Šiuo metu transplantacijos laukia 318 Lietuvos gyventojų, tarp jų – 3 vaikai. Jų viltis priklauso nuo kitų žmonių pasiryžimo dovanoti gyvybę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.