Ant stogų liedavo karštą bitumą, izoliuodavo juo patalpas, o vėliau spjaudydavosi suodžiais – toks buvo alytiškio Petro gyvenimas. Dėl pavojingų darbo sąlygų vyrui būdavo skiriami talonai, už kuriuos nemokamai gaudavo kefyro. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, tai neapsaugojo nuo klastingos ligos, kuri organizme tūnojo nepastebėta.
Sulaukęs 65-erių, Petras profilaktiškai apsilankė pas šeimos gydytoją. Krūtinės ląstos rentgeno nuotraukoje buvo matyti nedidelė juoda dėmelė, tačiau niekas buvusio statybininko dėl to neįspėjo. Kitų negalavimų, kurie rodytų besivystančią piktybinę ligą, vyras nejautė. Rytais jis buvo darbingas, o apie sausą kosulį ar dusulį, būdingą plaučių ligoms, nieko nežinojo. Netgi buvo metęs rūkyti.
Praėjus dvejiems metams po sveikatos patikrinimo, Petras apčiuopė žandikaulyje atsiradusį gumbelį. Dėl jo buvo paguldytas į Kauno klinikas, kur gydytojai, įtardami piktybinį procesą, atidžiai ištyrė alytiškio organizmą.
Nežinomas priešas: plaučių vėžio klasta
Tada paaiškėjo tikroji gumbelio žandikaulyje atsiradimo priežastis – išplitęs plaučių vėžys. Buvusiam statybininkui buvo skirtas švitinimas, vėliau chemoterapija. Jau dvejus metus jis gydomas imunoterapija, padedančia organizmui greičiau atpažinti piktybines ląsteles.
„Kol kas negaliu skųstis sveikata, gyvenu gerai, o apie savo ligą pasakoju tik dėl to, kad plaučių vėžys ilgą laiką mane graužė, o aš nieko apie tai nežinojau“, – prisipažino Petras.
Piktybinės ląstelės, kurios pradeda daugintis plaučių audinyje, ilgą laiką elgiasi tyliai. Kosulys, skrepliavimas, dusulys dažniau užklumpa rūkalius, bet tokie negalavimai būdingi ir persišaldžius, susirgus bronchitu ar kitomis kvėpavimo takų ligomis. Ne veltui visame pasaulyje lapkritis yra vadinamas plaučių žinomumo mėnesiu, pabrėžiant šios ligos klastingumą.
Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotojas klinikai profesorius Saulius Cicėnas pripažino, kad statistika nėra guodžianti. Nors plaučių vėžio sergamumas Lietuvoje nedidėja, mirštamumas yra labai didelis. Ankstyvosios plaučių vėžio stadijos, kai dar įmanoma tikėtis ilgalaikio gydymo efekto, sudaro tik apie 20–25 procentus visų atvejų. Likusi dalis – vietiškai išplitęs arba toli pažengęs plaučių vėžys.
Ilgą laiką žmonės neturi jokių nusiskundimų, nors plaučių vėžys jau būna prasidėjęs. Ši liga neturi ankstyvųjų simptomų. Gali kamuoti nuovargis, bendras silpnumas, įvairūs skausmai, bet tokie negalavimai gali būti susiję su įvairiomis ligomis. Kraujo tyrimai taip pat nerodo ankstyvųjų plaučių vėžio stadijų. „Kai atsiranda karščiavimas, atsikosėjama skrepliais, tai yra jau vietiškai išplitusio plaučių vėžio požymiai“, – teigė S. Cicėnas.
Rizikos veiksniai ir ankstyva diagnostika
Dėl plaučių vėžio pirmiausia turėtų susirūpinti rūkaliai, kuriuos neretai vargina sausas kosulys. Tokiais atvejais būtina atlikti krūtinės ląstos rentgeno tyrimą. Nors dažniausiai nustatomas bronchitas, o karščiuojant – plaučių uždegimas, būna atvejų, kai antibiotikai nepadeda. Vien rentgeno nuotraukos neužtenka plaučių vėžiui nustatyti, todėl būtina atlikti kompiuterinę tomografiją.
Polinkis sirgti plaučių vėžiu gali būti paveldimas – manoma, kad apie 7–8 procentus atvejų yra genetiškai nulemti. Ši liga taip pat susijusi su gyvenimo būdu, aplinkos tarša, o pagrindinė plaučių vėžio priežastis yra rūkymas. Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad elektroninės cigaretės ir kaitinamasis tabakas taip pat prisideda prie plaučių vėžio atsiradimo. „Nesusižavėkime elektroninėmis cigaretėmis, kurių būna įvairių tipų. Tai į cigaretę panašus elektroninis inhaliatorius, išgarinantis nikotino turintį tirpalą, kuris vėliau įkvepiamas“, – įspėjo S. Cicėnas.
Dar vienas svarbus rizikos veiksnys – aplinkos užterštumas ir asbestas. Nacionalinio vėžio instituto specialistai kartu su Suomijos mokslininkais atlikę tyrimą nustatė, kad kvėpuojant užterštu oru šalia išsivysčiusio naviko plautyje susidaro asbesto kristalų sankaupų. Asbesto skaidulos lyg adatėlės susminga į kvėpavimo takų audinį ir gali tapti nepagydomų piktybinių ligų priežastimi, didindamos plaučių vėžio riziką maždaug 5 kartus. Kenksmingas poveikis dažnai pasireiškia tik po 20–30 metų.
Imunoterapija – proveržis gydant plaučių vėžį
Sergant išplitusiu plaučių vėžiu, daug vilčių teikia imunoterapija, be kurios negali išsiversti nė viena pripažinta Europos klinika. Lietuvoje jau kompensuojami imunoterapijai naudojami medikamentai, veikiantys tam tikrus piktybinio naviko receptorius. Šių receptorių atradimas padarė perversmą medicinoje ir buvo įvertintas Nobelio premija. Sukūrus preparatus, blokuojančius naviko receptorius, įmanoma pristabdyti netgi išplitusį plaučių vėžį.
Lietuvos pacientams svarbi dar viena naujovė – imunoterapija gali būti skiriama po chemospindulinio gydymo esant III arba IV ligos stadijai, taip pat kartu su chemoterapija.
„Įsitikinome, kad dėl imunoterapijos gerėja gydymo efektas, ilgėja pacientų išgyvenamumas. Kadangi piktybinės vėžio ląstelės sugeba prisitaikyti, imunoterapija dažniausiai būna veiksminga tik tam tikrą laiką. Kai navikas tampa atsparus, tenka keisti gydymo metodus, nes tik taip įmanoma pristabdyti ligą“, – patikino S. Cicėnas.
Nacionalinio vėžio instituto pulmonologė Vaida Gedvilaitė pabrėžia, kad gydymas nuo vėžio skiriamas individualiai. „Kiekvieną kartą skirdami medikamentinį gydymą turime įvertinti gydymo naudą ir žalą“, – sakė gydytoja. Kuo agresyvesnis gydymo būdas, tuo daugiau gali būti įvairių nepageidaujamų poveikių, todėl kiekvienas atvejis vertinamas atidžiai.
Ginklu kovojant su plaučių vėžiu gali būti taikinių terapija, imunoterapija ar chemoterapijos ir imunoterapijos vaistų derinys, ar vien tik chemoterapija. Svarstant, kokį gydymą pacientui skirti, svarbi ir patologų nuomonė, atliekančių detalesnį plaučių vėžio audinio nesmulkių ląstelių tyrimą. Tik gavus galutinį atsakymą sprendžiama dėl paciento medikamentinio gydymo.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.