Ilgai gyvavusi prielaida, kad religingumas gali būti susijęs su ilgesne gyvenimo trukme, nuolatos skatina diskusijas mokslininkų ir visuomenės tarpe. Naujausi tyrimai meta iššūkį nusistovėjusioms nuomonėms ir pateikia dvi pagrindines versijas, kodėl netikintieji galimai gyvena trumpiau. Nors šios išvados kelia daug klausimų, jos atveria naujas perspektyvas suprasti žmogaus elgesį, tikėjimą ir genetiką.
Religija kaip streso malšintojas: ramybė prieš nerimą?
Viena iš plačiausiai aptariamų teorijų teigia, kad religija veikia kaip savotiškas streso buferis. Tikėjimas siūlo aiškius ir dažnai nekvestionuojamus atsakymus į sudėtingus egzistencinius klausimus apie mus supantį pasaulį ir patį gyvenimą. Nors kai kam tokia tiesų sistema gali atrodyti kaip minties laisvės suvaržymas, daugelio nuomone, ji padeda sumažinti nerimą ir leidžia žmonėms jaustis ramesniems bei labiau atsipalaidavusiems.
Priešingai, ateistai, neturėdami tokio aiškaus atsakymų rėmo, dažnai apibūdinami kaip irzlesni, labiau smalsūs ir linkę į pesimizmą. Nuolatinis klausimų kėlimas ir atsakymų paieškos gali didinti stresą, kuris, kaip žinia, turi neigiamos įtakos bendrai organizmo sveikatai ir gyvenimo trukmei. Tačiau ar tai vienintelė priežastis?
Evoliucijos įtaka: genų paveldėjimo mįslė
Naujesnis tyrimas siūlo kitokį požiūrį, nukreipiantį dėmesį į evoliuciją. Mokslininkai kelia hipotezę, kad reikėtų nagrinėti ne patį religingumą ar ateizmą, o tai, kas mus verčia pasirinkti vieną ar kitą kelią. Prieš šimtmetį dauguma žmonių buvo tikintys, ir religingi genai dominavo. Ateizmas, tuomet laikytas nukrypimu nuo normos, lėmė, kad netikintieji rečiau būdavo pasirenkami partneriais šeimai kurti ir susilaukdavo mažiau vaikų. Dėl to ateistų genai plito vangiai ir sunkiau pasiekė mūsų dienas.
Šiandien situacija pasikeitė: ateizmas yra sparčiai populiarėjantis reiškinys. Mokslo pasiekimai, didesnė laisvė ir ateizmo nebelaikymas socialine anomalija leidžia netikintiems asmenims integruotis į visuomenę kaip įprastai jos daliai.
Taigi, jų genai dabar plinta aktyviau. Vis dėlto, tyrimų autoriai pabrėžia, kad genetiškai ateistai vis dar gali turėti daugiau mutacijų, kurios potencialiai kenkia sveikatai ir trumpina gyvenimą. Manoma, kad tai lėmė skirtingas evoliucinis kelias, kuriuo ėjo tikinčiųjų genai.
Ateities prognozės: skirtumų išnykimas ir religijos renesansas?
Jei mokslininkų išvados pasitvirtins, ateityje, didėjant ateistų skaičiui ir jiems tampant vis labiau priimta visuomenės dalimi, skirtumas tarp ateistų ir tikinčiųjų sveikatos bei gyvenimo trukmės turėtų palaipsniui išnykti. Jų genai perduodami sveikesnėms ateities kartoms, mažinant anksčiau buvusius atotrūkius.
Tačiau tyrimo autorius Edwardas Duttonas pateikia ir kitą, kontraversišką prognozę: visuomenė vėliau vėl gali pasukti link didesnio religingumo. Jis teigia, kad religija tam tikruose žmonijos evoliucijos etapuose atliko ypač svarbų vaidmenį, padėdama nustatyti bendras sugyvenimo normas ir atriboti vienas grupes nuo kitų. Nors šiais laikais šias funkcijas atlieka ir kiti socialiniai konstruktai, E. Duttono nuomone, religinės grupės vis dar pasižymi stipriausiais bendruomeniniais ryšiais. Ši geba kurti tvirtas bendruomenes gali tapti pagrindine priežastimi, kodėl religingumas vėl įgis pranašumą ateityje.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.