Apie mus ir mūsų laikų politiką galima nemažai sužinoti užklausus, koks mūsų santykis su laiku. Kokiame laike mes manome gyvenantys ir kokiomis sąlygomis mes formuojame savo laiko sampratą? Kaip mes renkamės ar nesirenkame, ką atsiminti? Ir dar svarbiau – kas paskatina mūsų užmarštį?
Rodos, dar neseniai filosofų ir socialinių antropologų iškelta mintis, kad gyvename greitėjančiame, link perkaitimo ribos artėjančiame pasaulyje, – jau yra tapusi aksioma. Beveik visos dabarties diskusijos, interpretacijos ir analizės prasideda nuo konstatavimo, kad joms lemta greitai pasenti, ar jos tiesiog nespės atsižvelgti į greitai besikeičiančią pasaulio būklę.
Iš dalies greitėjimas yra nulemtas technologinio progreso ir jo diktuojamų aplinkybių. Bet čia pat verta pabrėžti, kad neretai greitėjimas yra valingai priimamas kaip neišvengiama sąlyga, prie jo taikomasi, jį bandoma suvaldyti ir panaudoti savo naudai.
Šiuolaikinės politikos greitis ir atminties dilema
20 a. politikai įprastas atminties politikos dėmuo šiomis sąlygomis netenka savo prasmės. Kova už tai, kaip ir ką prisimename, nebėra tokia daug lemianti vis labiau fragmentuotame pasaulyje, kuriame informacijos kiekis jau seniai peržengęs bet kokias tiek pavienes, tiek kolektyvines pastangas aprėpti žinias ir paversti jas žinojimu.
Norite paprastų pavyzdžių? Ar kas nors dar prisimena, kuo išskirtinė buvo šių metų sausio 22-oji? Tą dieną JAV prezidentas Donaldas Trumpas su dar 19 valstybių atstovais Davose pasirašė Taikos tarybos steigimo chartiją. Pagrindinė tarybos misija – užkirsti kelią susiformuoti bet kokiems ateities konfliktams.
Nepraėjus nė 50 dienų JAV su Izraeliu pradėjo bombardavimus prieš Irano režimą, Pakistanas apšaudė Afganistaną, Vengrija dar labiau sustiprino politinį šantažą karinės agresijos akivaizdoje esančiai Ukrainai. Sąrašą galima tęsti, įtraukiant valstybes, kurios tapo vienų ar kitų karinių veiksmų dalimi.
Taikos taryba ir jos tikslai buvo užmiršti taip pat greitai, kaip ir bet kuris kitas konstruojamas politinis įvykis dabarties tikrovėje.
Daugelis politikos apžvalgininkų net nebesivargina kreipti dėmesio į dar prieš kelias savaites girdėtus politinius pareiškimus, deklaracijas, nebelygina net ir greta vykstančių politinių įvykių priežastingumo.
Užmaršties triumfas: 21-ojo amžiaus politikos esmė
Vienas ryškesnių lūžių, skiriančių 20 a. politiką nuo 21 a. veikimo metodų – akcentuojama nebe atmintis, o užmarštis. Esmė yra ne tai, ką auditorija, potencialūs rinkėjai ar politinės masės atsimena ir kaip jos atsimena, o tai, kaip greitai jos gali užmiršti dalykus, tapti abejingos, nepasitikinčios tikrove, faktais ar liudininkų pasakojimais.
Ir tai turi labai gilių pasekmių visam politiniam laukui. Kai politikoje nebeveikia atminties kategorija, nebeatsimenami dabartinės (ką jau kalbėti apie buvusias) valdžios veiksmai, nebeatsimenami politikų pažadai, pasisakymai, susitarimai ir įsipareigojimai, nebelieka ir moralės.
Bet kokiai moralės apraiškai – gėdos, teisingumo, kaltės, atsakomybės jausmams ir veiksmams – reikalingas įvykio tęstinumas, gebėjimas sugretinti veiksmus ar įvertinti juos perspektyvoje. Fragmentuotoje pavienių įvykių, skandalų, komunikacinių lozungų ar tuščiakalbystės visuomenėje toks tęstinumas nesusiformuoja. Nebėra sąlygų net vertinti moralumą, o galiausiai – apskritai bet kokios veiklos teisingumą, sėkmingumą ar potencialumą.
Būtent todėl vienas iš trampizmo kūrėjų politinis technologas Steve’as Bannonas iki šiol sėkmingai vysto, plėtoja ir taiko „viešosios erdvės užtvindymo“ taktiką. Kuo daugiau žinių, kuo daugiau tikrovės fragmentacijos, kuo daugiau prieštarų ir abejonių, tuo didesnė tikimybė, kad auditorija nesusiformuos jokios atminties. O tai reiškia – ir jokių pažiūrų ar moralinių vertinimų.
Esame pratę prie 20 a. totalitarinės propagandos metodų, kuriais buvo siekiama iškreipti kolektyvinę atmintį. Apie šias grėsmes nacionalinio saugumo ataskaitoje kalba ir mūsų institucijos. Šie metodai vis dar naudojami ir jais siekiama valstybingumo ardymo tikslų.
Tačiau dabar gerokai didesne grėsme tampa tai, kad mes normalizuojame užmaršties politiką. Problema tampa nebe tai, ar teisingai atsimename ir kokiais būdais atgaiviname ar sustipriname savo atmintį. Problema tampa tai, kad raginami politinių ir technologinių populistų, įtakingų galios žaidėjų mes apskritai priimame mintį, jog amnezija yra palaiminga būklė.
Kovojant su užmarštimi: Holokausto pamokos ir dabarties tragedijos
Kovo 15-ąją minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Vienas iš tų pavyzdžių, kai siaubingas nusikaltimas periodiškai atgaivinamas mūsų atmintyje, bandoma ne tik pažadinti, bet ir ateities kartoms perduoti žmogiškumo, orumo, pagarbos gyvybei, empatijos ir pasiaukojimo jausmus.
Žmonės, pasakojantys Holokausto istorijas, vadovaujasi svarbiu principu: niekada nepamiršti. Būtent tas atkaklus, kantrus ir ne vienos kartos gyvenimo laiko bei pastangų pareikalavęs ir pareikalausiantis darbas pavertė nusikaltimą žmoniškumui pasakojimu apie žmogiškumo esmę.
Žudynės Bučoje, ukrainiečių tautos genocidas ir kasdieniai nusikaltimai, deja, netapo kolektyvinės atminties dalimi tose pasaulio vietose, kurios turėjo ir turi daugiausia galios pakeisti šią situaciją.
Baisu pagalvoti, kad tiek mažai laiko reikia, kad iš atminties pranyktų mūsų kartos nusikaltimai. Žudynės Bučoje, ukrainiečių tautos genocidas ir kasdieniai nusikaltimai, deja, netapo kolektyvinės atminties dalimi tose pasaulio vietose, kurios turėjo ir turi daugiausia galios pakeisti šią situaciją.
Panašu, kad netaps bendros žmogiškumo pamokos dalimi ir teroro išpuolių Izraelyje ar neproporcingo Izraelio atsako Palestinoje civilių aukos. Netaps tuo pasakojimu ir tragiška JAV karinių pajėgų klaida – mergaičių mokyklos Irane bombardavimas. Ar Irano režimo nužudyti protestuotojai, norėję laisvos savo šalies ateities.
Mūsų atmintis nebesugeba aprėpti ir neturi tiek galios sukurti pasakojimų apie šių dienų masines žudynes, kurios tampa naujienų statistika. Mes grimztame į užmaršties politikos siūlomą patogų amnezijos liūną, kuriame sąžinės priekaištus geriausiai pridengia paguoda, kad nieko negalėjai pakeisti.
Didžiausia mūsų kartos nuodėmė nebus tai, kad nieko negalėjome padaryti. Ja taps tai, kad net neturime ką papasakoti.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.