Kasmet paskutinė spalio savaitė skiriama intervencinės onkologijos žinomumui. Ši sritis tampa vis svarbesne kova su klastinga liga, apie kurią turėtų žinoti kiekvienas pacientas. Medicinos pažanga leidžia gydyti vėžį, net ir tuos atvejus, kurie anksčiau buvo laikomi beviltiškais, ir sugrąžinti viltį.
M. Povilaitienės istorija – puikus to pavyzdys. Moters kepenyse atsitiktinai aptikti trys dariniai sukėlė įtarimų dėl vėžio, diagnozė pasitvirtino po kepenų audinio biopsijos. Nors giminėje vėžiu niekas nesirgo, M. Povilaitienė susidūrė su sunkia liga. Po pirmosios operacijos Kaune moteris kurį laiką jautėsi gerai, tačiau po dvejų metų liga atsinaujino su dar didesniu išplitimu. Tradicinė chemoterapija nedavė norimų rezultatų, o gydytojai siūlė laukti naujų vaistų. „Niekam nelinkėčiau tokios situacijos, atvirai su manimi kalbėję gydytojai tikino, kad beveik nėra galimybių padėti. Tačiau laukimas man reiškė tik mirtį, nes vėžys nieko nelaukia“, – prisipažino moteris, kuriai tuomet nebuvo nė šešiasdešimties. Artimųjų paskatinta, M. Povilaitienė kreipėsi į Nacionalinį vėžio institutą Vilniuje.
Atsirado nauja vėžio gydymo viltis: intervencinė onkologija
„Čia sutikau savo gelbėtojus, tai buvo gydytojas Mantas Trakymas ir pilvo chirurgas Eugenijus Stratilatovas. Jie sutiko mane operuoti“, – prisiminė M. Povilaitienė. 2009 metais daugiau nei šešias valandas trukusi sudėtinga chirurginė operacija, kurios metu buvo taikomi ir intervencinės radiologijos metodai, pakeitė moters gyvenimą. Nors piktybiniai židiniai kepenyse keliskart atsinaujindavo, jie būdavo laiku sunaikinami, pavyzdžiui, paveikiami šalčiu. Optimizmo neprarandanti kaunietė pripažino, kad liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą: ji labiau įsiklauso į savo organizmą, vengia streso. „Jei dar esu gyva, vadinasi, esu reikalinga, vadinasi, man taip skirta“, – pabrėžė M. Povilaitienė.
Nacionalinio vėžio instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas habilituotas daktaras E. Stratilatovas teigia, kad inovacijos medicinoje gelbsti pacientus nuo mirties.
Intervencinės radiologijos procedūros Lietuvoje taikomos daugiau nei penkiolika metų, tačiau klinikinėje praktikoje jos įsitvirtino prieš aštuonerius ar devynerius metus. Šios operacijos ypatingos tuo, kad joms būtinas išankstinis, detalus pasiruošimas, patyrusi specialistų komanda ir šiuolaikinė medicinos įranga. „Tai, ką mes operuojame, anksčiau būdavo neoperuojama, pavyzdžiui, daugybinės metastazės kepenyse. Dabar galime pašalinti pažeistą kepenų dalį, o kitus židinius deginti. Tai vienos sudėtingiausių operacijų“, – pasakojo E. Stratilatovas. Metastazės kepenyse – dažna diagnozė, ypač esant virškinamojo trakto ar žarnyno vėžiui, mat jose lengvai įsitvirtina piktybinės ląstelės.
Intervencinė onkologija: ketvirtasis vėžio gydymo ramstis
Intervencinės onkologijos metodų taikymas padidino išgyvenamumą ir pagerino gyvenimo kokybę. Nedidelės pavienės metastazės, iki 3 centimetrų skersmens, gali būti sunaikinamos be pjūvio ir skalpelio. „Prieš dvidešimt metų medikai galėjo prognozuoti, kad pacientas ilgiau nei 12 mėnesių neišgyvens, o dabar viskas pasikeitė – išgyvenamumas gerokai padidėjęs“, – teigė E. Stratilatovas.
Nacionalinio vėžio instituto Diagnostinės ir intervencinės radiologijos skyriaus vyriausiasis ordinatorius gydytojas intervencinis radiologas M. Trakymas paaiškina, kad vėžio gydymo tradicijos Lietuvoje siekia beveik šimtmetį, o intervencinė onkologija atsirado vos prieš kelis dešimtmečius. Iki šiol onkologija rėmėsi trimis pagrindiniais ramsčiais: chirurgija, chemoterapija ir radioterapija (gydymas spinduliais).
Intervencinė onkologija tapo ketvirtuoju svarbiu ramsčiu. Jai atsirasti padėjo naujos technologijos, tokios kaip kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, ultragarsas, rentgenas. Tai vaizdais kontroliuojamas, minimaliai invazinis vėžio gydymas, kartais net mikroinvazinis, kai procedūra atliekama per mažas angas ar adatos dūrio žymę.
Mikroinvazinis gydymas: vos adatos dūrio žymė
Kai kurios procedūros, pavyzdžiui, chemoembolizacija ir embolizacija, tapo intervencinės radiologijos pradžia. Vėliau atsirado naujų metodikų, padedančių gydyti vėžį, pavyzdžiui, abliacija (naikinimas), kai piktybinis navikas veikiamas šalčiu (krioabliacija) ar karščiu. Gali būti taikoma ir neterminė abliacija, naudojant elektros srovę, mikrobangas ar tam tikro dažnio radijo bangas. Mikroinvazinis metodas išsiskiria tuo, kad po operacijos lieka vos adatos dūrio žymė. Pacientas gali nesuprasti, kas buvo atlikta, nes ant kūno lieka tokio dydžio anga, tarsi iš venos būtų paimta kraujo. Pati operacija atliekama be skalpelio: suardomas piktybinis darinys, o vėliau negyvus audinius rezorbuoja ligonio organizmas.
Daug patirties sukaupta gydant kepenų, inkstų ir plaučių navikus. Mikroinvazinio metodo galimybės didelės, tačiau pasitaiko atvejų, kai jo taikyti negalima. Dažniausiai naikinami navikai, kurių skersmuo siekia iki 3–4 centimetrų. Šis metodas tinka tiek pirminiam vėžiui, tiek metastazėms naikinti, nors išplitusios ligos atveju gydymo efektas būna silpnesnis. Krioabliacija, mikrobangų ar radijo dažnio abliacija inkstų navikų gydymui tapo pasaulyje plačiai naudojamu metodu ir Nacionaliniame vėžio institute yra įtrauktas į gydymo standartus. Jei yra gretutinių ligų arba piktybinio darinio negalima išoperuoti, abliacinis metodas yra vienintelė galimybė, o rezultatai yra lygiaverčiai chirurginiam gydymui. „Manau, ateitis priklauso tiems metodams, kurie minimaliai invazyvūs, nes stengiamasi kuo mažiau pažeisti sveikų audinių, kuo mažiau traumuoti pacientą“, – pabrėžė M. Trakymas.
Multidisciplininės komandos galia: Daivos istorija
Vėžys – sudėtinga liga, todėl vienos srities gydytojas onkologas negali visko žinoti. Gydymui būtinas komandinis darbas ir individualizuotas požiūris. Bendradarbiavimas su intervenciniais radiologais yra ir onkoginekologų klinikinio darbo kasdienybė. Nacionalinio vėžio instituto gydytoja ginekologė Margarita Montrimaitė pabrėžė, jog medicina yra tiek pažengusi, kad vienas specialistas dažnai yra nebepajėgus visko aprėpti ir kompleksiškai gydyti paciento.
Prieš pradedant gydymą, kiekvienos pacientės ligos atvejis aptariamas komisijoje, kurią sudaro įvairių sričių specialistai. Intervencinis radiologas neretai yra vienas komandos narių, tai leidžia išvengti klaidingų sprendimų ir parinkti optimalų, individualizuotą gydymą nuo vėžio.
Kaip veikia multidisciplininė komanda, rodo Daivos sėkmės istorija. Jai buvo nustatytas ketvirtos stadijos išplitęs vėžys, kurio pirminis židinys nebuvo aiškus. Intervencinis radiologas atliko kepenų metastazės biopsiją, o gydytojas patologas patvirtino agresyvaus tipo vėžio metastazę ir patarė ieškoti pirminio naviko gimdoje ar kiaušidėse. Histeroskopijos metu (diagnostikos ir gydymo metodas, leidžiantis apžiūrėti ir įvertinti gimdos ertmės pokyčius) buvo rastas vos kelių milimetrų dydžio gimdos navikas, tačiau radiologiniuose tyrimuose pastebėtos metastazės kepenyse, pilvo ertmėje, dubens ir prieaortiniuose limfmazgiuose.
Multidisciplininio aptarimo metu nuspręsta gydymą pradėti chemoterapija. Baigus gydymo kursą ir pakartojus radiologinius tyrimus paaiškėjo, kad liga neprogresavo, tačiau ir neišnyko, tik šiek tiek sumažėjo dalis metastazių. Tapo aišku, kad vienintelė galimybė sustabdyti ligą – operacija, po kurios neliktų jokio akimi matomo naviko. Vėl reikėjo komandinio sprendimo: gydytojai radiologai, onkoginekologai, abdominaliniai chirurgai, intervencinis radiologas nagrinėjo kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso vaizdus. Buvo padaryta išvada – misija įmanoma, tačiau reikia taikyti sudėtingą kombinuotą gydymą.
Operacija truko daugiau nei šešias valandas. Onkoginekologas pašalino dubens naviką, pakitusius limfmazgius, taukinę, pilvaplėvės metastazes, o abdominalinis chirurgas – dalį pažeistų kepenų. Tačiau dalis metastazių buvo pernelyg arti pagrindinių kepenų kraujagyslių, todėl jų išoperuoti nebuvo įmanoma. Tada intervencinis radiologas atliko kepenyse likusių metastazių intraoperacinę radiodažnuminę abliaciją ir taip neįmanomą pavertė įmanomu. Siekiant pašalinti mikroskopines metastazes, po operacijos buvo pakartotinai taikyta chemoterapija. Daivos liga neprogresuoja daugiau nei 7 metus.
Gydytoja M. Montrimaitė pasakojo, kad išvengdami didelių pjūvių intervencinės radiologijos gydytojai gali paimti biopsijai mėginių iš sunkiai prieinamų vietų, kai reikia patvirtinti vėžio diagnozę, naviko morfologinį tipą, nustatyti ligos atkrytį. Jie taip pat atlieka gydomąsias intervencijas – metastazių abliaciją, kuri leidžia išvengti sudėtingo chirurginio gydymo. „Intervenciniai radiologai yra didžiausi pagalbininkai stabdant navikų sukeltus masyvius kraujavimus iš lyties organų“, – tikino gydytoja. Gyvybę gelbstinčios procedūros metu atliekama gimdos arterijų embolizacija, kai per šlaunies arteriją zondu patenkama į naviką maitinančias arterijas, jos užkemšamos ir taip sutrikdoma auglio kraujotaka.
Intervencinių radiologų dalyvavimas svarbus ir koreguojant chirurginio gydymo ar onkologinės ligos sukeltas komplikacijas. Šie specialistai atlieka hematomų, abscesų, limfocistų naikinimo procedūras, padedančias išvengti pakartotinių operacijų.
Kur dar taikomi intervenciniai metodai ir ko klausiame medikų?
Minkštuosiuose audiniuose atsiradę navikai būna judrūs. Kaip pavyksta juos aptikti? Jei navikas yra minkštuosiuose audiniuose, jis gali keisti savo vietą dėl paciento kvėpavimo ar žarnyno judesių. Naviko vietą aptikti padeda vaizdinis tyrimas. Pavyzdžiui, prieš atliekant inkstų ar kepenų abliaciją būtinas magnetinio rezonanso tyrimas, kurio vaizdai vėliau suliejami su kompiuterinės tomografijos vaizdu realiu laiku jau operacijos metu.
Gydytojui nėra paprasta taikyti intervencinį metodą, būtina viską įvertinti (kampus, matmenis), nes nuo to priklauso gydymo sėkmė. Svarbu sunaikinti ne tik naviką, bet ir maždaug centimetro dydžio kraštą aplink naviką, kad neliktų piktybinių ląstelių. Jei sunaikinama mažiau ir nesudaromas abliacinis kraštas, lieka pavojus, kad navikas atsinaujins, tada reikia atlikti papildomą abliaciją.
Krūtų navikai taip pat gali būti naikinami intervencinės onkologijos metodais. Tokie bandymai yra eksperimentinės fazės, taip gydomas geros prognozės ir neišplitęs krūties vėžys. Buvo atlikta ne viena tokia operacija, pavyzdžiui, dėl pacientės būklės atsisakius klasikinės operacijos ir vaistams nereagavus, pasiūlyta krioabliacija, po kurios naviko nebeliko. Nustačius plaučių metastazes taip pat daromos abliacijos.
Pacientai dažniausiai teiraujasi: „Ar galiu pagyti?“. Į tokį klausimą ne visada lengva atsakyti, nes pas intervencinės onkologijos specialistus atvyksta ligoniai, kuriems nepadeda standartiniai gydymo metodai. Tačiau sėkmės istorijos ir nuolat tobulėjantys metodai teikia vilties, o svarbiausia yra tai, kad navikus galima sėkmingai sunaikinti be pjūvio ir skalpelio.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.