49-erių Jonas jau prieš daugiau nei aštuonerius metus sužinojo apie prastėjančią savo inkstų būklę. 2004 metais atlikti tyrimai atskleidė, kad jo inkstų funkcija blogės ir galbūt po 10–15 metų reikės dializės ar net inksto transplantacijos. Nuo to momento vyro gyvenimas pasikeitė – jis tapo nuolatinių medicininių stebėjimų dalyviu, dažnų tyrimų objektu, o simptomai dar nebuvo juntami. „Savijauta pačioje pradžioje buvo ideali, tik tyrimai rodė pakitimus. Buvau dar gana jaunas ir nemąsčiau pernelyg apie tai. Gyvenau įprastą gyvenimą, nors kartais susimąstydavau, kad teks koreguoti planus“, – prisimena Jonas.
Vyras pasakoja, kad liga progresavo pamažu, kol galiausiai atlikus naujus tyrimus buvo nustatyta padidėjusi kreatinino norma – svarbiausias inkstų veiklos rodiklis. Tuomet jis buvo įtrauktas į transplantacijos recipientų sąrašą ir pradėjo laukimą. Laukimo periodas pareikalavo didžiulės kantrybės ir prisitaikymo, nes iškvietimai į transplantaciją ateidavo staiga, dažnai naktį ar anksti ryte, bet ne visada jų pabaiga buvo sėkminga.
Penki skambučiai – penki jaudinantys iškvietimai
Jonas prisimena, kad į iškvietimus transplantacijai vyko net penkis kartus. Kiekvieną kartą atvykus į LSMU Kauno ar VU Santaros klinikas buvo atliekami suderinamumo tyrimai. Nors būdavo kviečiami keli pacientai, tinkamiausi donorinio inksto gavėjai atrenkami pagal suderinamumo kriterijus, kad vėliau nekiltų komplikacijų. „Pirmas skambutis buvo pats įsimintiniausias, tačiau greitai supratau, kad kiekvienas kvietimas dar nereiškia, jog gausi organą“, – sako Jonas.
Tokie iškvietimai tapo jo gyvenimo dalimi, lyg nuolatiniai „važiuojam į darbą“ momentai. Naktimis ar anksti ryte išgirdęs žinutę, jis turėdavo skubėti ligoninėn ir ruoštis, nepriklausomai nuo rezultatų. Šis laukimo procesas ne tik reikalavo fizinių pastangų, bet ir psichologinio pasirengimo susitaikyti su bet kokiomis žiniomis – tiek džiugiomis, tiek liūdnomis.
Istorinė ir prasminga transplantacijos diena
2018 metų vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio dieną, Jonas sulaukė ilgai lauktos žinios – jam bus atlikta inksto transplantacija.
„Tai buvo išskirtinė dovana išskirtinę dieną. Nelabai gali patikėti, kai supranti, kad būtent tau atiteks gyvybės dovana – donorinis inkstas“, – prisimena vyras.
Ši diena vyrui tapo lyg antruoju gimtadieniu, ženklinančiu naują jo gyvenimo etapą. Po sėkmingos operacijos jis jau ketverius metus gali džiaugtis sveiku, pilnaverčiu ir kokybišku gyvenimu. Šiuo metu Jonas pas gydytojus lankosi tik profilaktinėms apžiūroms kas tris mėnesius, o gydytojos žodžiai „Viskas tobula“ yra didžiausia paskata ir įrodymas, kad naujas gyvenimas su donoriniu organu – įmanomas ir realus.
Donorystės svarba ir kaip ją palaikyti
Jonas ypač dėkingas nefrologijos ir urologijos skyriaus medikams, ypač gydytojai L. Vareikienei ir jos seselei Inetai, kurios palaikė jį visą ligos ir gydymo laikotarpį. Jis pabrėžia, kad organų donorystė yra nepaprastai svarbi – ji dovanoja antrą šansą gyventi tiems, kuriems jo labiausiai reikia.
Lietuvoje kiekvienas pilnametis asmuo gali išreikšti savo pritarimą tapti organų donoru po mirties ir gauti Donoro kortelę. Svarbu apie šį sprendimą atvirai kalbėti su artimaisiais, nes būtent jie netekties akimirką turi priimti galutinį sprendimą. Pasirašyti sutikimą galima internetu, gydymo įstaigose ar vaistinėse.
Jonas ragina visus neprarasti vilties ir skatinti donorystę, nes šis aktas yra gyvybės dovana, kuri keičia ne tik paciento, bet ir jo artimųjų gyvenimus.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.