Nugaros skausmas yra vienas dažniausių negalavimų, kamuojančių šiuolaikinę visuomenę. Vis daugiau jaunų, 30–50 metų amžiaus žmonių susiduria su tarpslankstelinio disko išvarža – būkle, kuri gali gerokai apriboti kasdienę veiklą ir pabloginti gyvenimo kokybę. Tačiau, pasak Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovo, profesoriaus V. Uvarovo, stuburo išvarža anaiptol nėra nuosprendis. Svarbu suprasti, kas ją sukelia, kaip atpažinti simptomus ir kokie efektyvūs gydymo bei profilaktikos būdai gali padėti atgauti gyvenimo džiaugsmą be skausmo.
Kas yra stuburo išvarža?
Kiekvieno suaugusio žmogaus stuburas sudarytas iš 33–34 slankstelių, tarp kurių yra 23 tarpslanksteliniai diskai, veikiantys kaip savotiški stuburo amortizatoriai. Dėl įvairių priežasčių diskai gali būti pažeidžiami: suplyšta disko skaidulinis žiedas, o iš jo dalinai arba visiškai išsiveržia minkštasis branduolys, kuris užspaudžia šalia esantį nervą. Tai sukelia skausmą, ypač pasilenkus ar atliekant fizinę veiklą.
Profesorius V. Uvarovas pažymi, kad stuburo išvarža gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. „Taip gali nutikti dėl patirtos traumos ar atliekant sunkų fizinį veiksmą. Bet bene dažniausiai stuburo išvarža atsiranda palaipsniui dėl stubure vykstančių pakitimų“, – aiškina profesorius. Šiuos pakitimus dažnai lemia nuolatinis sėdimas darbas ir mažas fizinis aktyvumas. Mūsų organizmas yra sukurtas judėjimui ir vertikaliai padėčiai, todėl ilgas sėdėjimas, kartais net po 8 ar daugiau valandų per parą, neigiamai veikia stuburą ir skatina išvaržos atsiradimą.
Išvaržos stadijos ir simptomai
Išvaržą išduodantys simptomai priklauso nuo jos stadijos. Yra keturios pagrindinės stadijos: protruzija, prolapsas, ekstruzija ir sekvestras. Profesorius V. Uvarovas pasakoja, kad lengviausia stadija yra protruzija, kai minkštasis branduolys tik šiek tiek pasistūmėjęs prie nervinio audinio, todėl simptomų žmogus beveik ar visai nejaučia.
Esant prolapsui, minkštasis branduolys remiasi į disko kraštą, todėl žmogus gali jausti skausmą nugaroje, kartais nusitęsiantį į kojas. Trečioji stadija – ekstruzija – pasižymi tuo, kad skaidulinis žiedas būna įplyšęs, o minkštasis branduolys prasiveržia į stuburo kanalą ir spaudžia stuburo nervus. Šioje stadijoje žmogus kenčia nugaros skausmą, pereinantį į kojas ir sėdmenis, sutrinka jutimai kojose, sukrypsta laikysena.
Paskutinėje išvaržos stadijoje atsiranda didelis skaidulinio žiedo plyšimas, per kurį minkštasis branduolys išsiveržia į stuburo kanalą. Dėl to jaučiamas stiprus, veriantis skausmas juosmenyje, atsiranda judėjimo sutrikimų, raumenų silpnumas, skausmas gali išplisti net iki pėdų. Retais atvejais pasireiškia ūmi ir grėsminga patologija, vadinama „arklio uodegos“ sindromu, kai žmogus negali pakelti vienos arba abiejų pėdų, nelaiko šlapimo, gali nutirpti tarpvietė. Ši būklė reikalauja skubios operacijos.
„Svarbu pabrėžti, kad trečioji ar ketvirtoji stadija žmogų gali ištikti netikėtai. Ypač didelė „staigmena“ tai būna jauniems žmonėms – pasisukus ar pasilenkus užklumpa staigus skausmas nugaroje“, – pastebi profesorius V. Uvarovas ir ragina pajutus tokius simptomus nedelsiant kreiptis profesionalios pagalbos į medikus, atlikti tyrimus ir pradėti gydymą.
Išvarža – ne nuosprendis
Dažnai išgirdę stuburo išvaržos diagnozę pacientai išsigąsta, manydami, kad tai – nuosprendis visam gyvenimui, o operacija neišvengiama. Profesorius šią nuostatą paneigia: „Taip tikrai nėra, nes operuojamos toli gražu ne visos išvaržos. Esant stuburo išvaržai rekomenduojame pasikonsultuoti su kineziterapeutais, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais.“ Individualios konsultacijos metu specialistas įvertina paciento fizinę būklę, parenka ir detaliai paaiškina stuburo stiprinimui skirtus pratimus.
Pasak profesoriaus, nors medikai yra chirurgai, jie visada pabrėžia, kad operacija pašalina ligos pasekmę, bet ne priežastį. Todėl, norint išvengti operacijos, reikia laiku taikyti kompleksinį konservatyvų gydymą. Daugeliu atveju stuburo išvaržos gydymas pradedamas pasitelkiant uždegimą mažinančius medikamentus, kineziterapiją ar reabilitaciją. Pilnai baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir nuolatinis fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti kantrybe. Pratimus namuose daryti reikės kasdien, ir tik po kelių mėnesių reguliarių mankštų galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Be to, būtina sureguliuoti mitybą ir miego režimą. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, taikomos selektyvios stuburo blokados, atliekamos skausmo klinikose. Profesorius V. Uvarovas perspėja, kad negydoma išvarža gali pereiti į sunkesnę stadiją, todėl gali prireikti operacijos.
Stuburo išvaržos operacija atliekama esant tik ryškiai simptomatikai – labai stipriam skausmui, galūnių nejautrumui ir mobilumo sutrikimui, šlapimo nelaikymui ir pan. Sprendimą dėl operacijos priima pacientą konsultuojantis chirurgas. Paprastai išvaržos operacijos metu atliekamas nedidelis pjūvis nugaroje ties stuburu ir pašalinama išsiveržusio disko dalis, naudojant mikroskopą arba videokopinę techniką. Po tokios operacijos pacientui reikalinga reabilitacija, trunkanti apie 3 savaites, o jai pasibaigus – savarankiška kineziterapija ir nuolatinis subalansuotas fizinis aktyvumas.
Profilaktika ir savigydos pavojai
Stuburo išvaržos galima išvengti arba ją atitolinti laikantis kelių nesudėtingų taisyklių. Pirmiausia, kaip ne kartą pabrėžė RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas, svarbus subalansuotas fizinis aktyvumas – plaukiojimas, bėgiojimas, joga, įvairūs pratimai ar net kasdienis 10 tūkstančių žingsnių iššūkis. „Svarbu kuo daugiau laiko būti vertikalioje padėtyje ir nuolat gerinti raumenų tonusą. Negalima pamiršti sveikos mitybos ir atsisakyti žalingų įpročių, koreguoti svorį, sunkius daiktus kelti tiesia nugara ir sulenktais keliais. Jei darbe esate priversti praleisti daug laiko sėdėdami, stenkitės išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį“, – pataria profesorius.
Galiausiai, profesorius V. Uvarovas perspėja nesiimti savigydos – pajutus skausmą nugaroje būtina kreiptis į specialistą, atlikti būtinus stuburo tyrimus, suprasti, kurie judesiai ar kūno padėtys sukelia skausmą. Be to, nereikėtų per daug žavėtis manualine terapija, nes tai nėra panacėja. Profesorius primena, kad manualinės terapijos negalima taikyti neatlikus stuburo radiologinio tyrimo. Taip pat manualinės terapijos negalima taikyti esant infekcijai, cukriniam diabetui, osteoporozei, metaboliniams sutrikimams, esant segmentiniam nestabilumui stubure ar kardiovaskulinėms problemoms.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.