Kai tėvas išėjo į pensiją, pirmus metus atrodė laimingas ir atsipalaidavęs. Tačiau pamažu jo energija ėmė blėsti, jis pradėjo nykti – nebebuvo aiškaus tikslo, trūko veiklos, nebežinojo, ką daryti su laisvu laiku. Ši situacija paskatino mane ieškoti atsakymų. Kreipiausi į psichologą Mindaugą, tikėdamasis suprasti, kodėl kai kurie žmonės po 60-ies sužydi, o kiti, rodos, praranda gyvenimo džiaugsmą. Jo atsakymas buvo paprastas, bet neįtikėtinai gilus ir atvėrė akis į esminius senatvės iššūkius ir galimybes.
„Trys dalykai skiria tuos, kurie žydi, nuo tų, kurie nyksta,“ – pasakė jis. – „Tikslas, ryšiai ir atsparumas.“ Šie trys stulpai, anot psichologo, yra pamatiniai norint išlaikyti gyvenimo pilnatvę ir prasmę.
Tikslas: ne tik darbas, bet ir gyvenimo prasmė
„Daugelis žmonių visą tapatybę sukūrė aplink darbą,“ – pradėjo Mindaugas. – „Kai jis baigiasi – nelieka nieko.“ Šis pastebėjimas ypač aktualus tiems, kurie didelę savo gyvenimo dalį praleido vienoje profesijoje, o darbas tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir pagrindine savivertės bei priklausomybės priežastimi.
„Bet tėvas dirbo 40 metų,“ – sakiau, bandydamas ginti jo situaciją. – „Tai jo gyvenimas.“
„Štai problema,“ – atsakė psichologas. – „Tikslas turi būti platesnis nei karjera. Savanorystė, hobiai, mentorystė, bendruomenė.“ Jis paaiškino, kad žmonės, kurie dar prieš pensiją investuoja į įvairias veiklas, įgyja naujų įgūdžių ir prasmingų pomėgių, lengviau pereina į naują gyvenimo etapą. Jie jau turi sukūrę platų interesų tinklą, kuris užpildo tuštumą, atsiradusią pasitraukus iš aktyvios darbo rinkos. „Tikslas aktyvina įsitraukimą į gyvenimą,“ – sakė Mindaugas. – „Be jo – tuštuma.“ Be aiškaus tikslo, net ir pati maloniausia veikla ilgainiui gali tapti beprasme ir nuobodžia.
Ryšiai: kokybė svarbiau už kiekybę
„Vienatvė – rimtas rizikos faktorius,“ – tęsė psichologas, pereidamas prie antrosios esminės sėkmingos senatvės dedamosios. – „Tyrimai rodo, kad socialiai aktyvūs vyresni žmonės gyvena ilgiau ir sveikiau.“ Tačiau čia svarbu atskirti aktyvumą nuo tikrų ryšių.
„Bet tėvas turi draugų,“ – paprieštaravau, manydamas, kad tai pakankama.
„Ar bendrauja?“ – paklausė Mindaugas. – „Ar tik žino, kad jie yra?“ Jo klausimas privertė mane susimąstyti. Tėvas retai kam skambindavo, dar rečiau susitikdavo. Draugai, atrodo, buvo labiau teoriniai, o ne aktyvūs jo gyvenimo dalyviai.
„Kokybė svarbiau nei kiekybė,“ – paaiškino psichologas. – „Keli artimi ryšiai geriau nei dešimtys pažįstamų. Svarbu turėti žmonių, su kuriais galite pasikalbėti apie tai, kas svarbu, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, jaustis suprasti.“ Jis patarė aktyviai puoselėti santykius – ne laukti, kol kiti paskambins, bet pačiam imtis iniciatyvos: pirmam paskambinti, pasiūlyti susitikti, parodyti, kad rūpi. Tik aktyviai palaikomi ryšiai išlieka gyvybingi ir teikia emocinę paramą.
Atsparumas: lankstumas susidūrus su iššūkiais
„Gyvenimas po 60 atneša iššūkių,“ – sakė Mindaugas, pabrėždamas trečiąjį stulpą. – „Sveikatos problemos, artimųjų netektys, socialiniai pokyčiai. Atsparumas leidžia su jais susidoroti ir nepalūžti.“
„Kaip jį ugdyti?“ – paklausiau, norėdamas konkrečių patarimų.
„Keičiant požiūrį,“ – atsakė psichologas. – „Iššūkius matyti kaip įveikiamas problemas, ne katastrofas. Praktikuoti savęs užuojautą – suprasti, kad yra normalu jaustis silpnam ar liūdnam, bet svarbu neužstrigti šiose emocijose. Imtis mažų, bet nuoseklių veiksmų link atsistatymo ir prisitaikymo.“ Jis paminėjo, kad svarbu išlaikyti lankstumą – kai aplinkybės keičiasi, keistis kartu su jomis, ieškoti naujų būdų ir sprendimų. „Užsispyrę žmonės lūžta,“ – sakė Mindaugas. – „Lankstūs – lenkiasi ir atsitiesia.“ Gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių yra esminis ilgaamžiškumo ir gerovės garantas.
Praktiniai žingsniai link pokyčių
Po šio pokalbio nuvažiavau pas tėvą, ginkluotas naujomis įžvalgomis. Pasiūliau jam tris konkrečius dalykus. Pirma – rasti naują tikslą. Jis visada mėgo medžio darbus – gal galėtų vesti medienos dirbtuves vietos mokykloje vaikams? Antra – aktyviai puoselėti ryšius: skambinti draugams bent kartą per savaitę, ne tik laukti jų skambučių. Trečia – priimti, kad gyvenimas pasikeitė, ir ieškoti gėrio bei naujų galimybių šiame etape.
„Lengva pasakyti,“ – sumurmėjo jis, iš pradžių skeptiškai. „Sunku pradėti,“ – sutikau. – „Bet dar sunkiau nykti.“
Po pusės metų rezultatai buvo stulbinantys. Tėvas veda medienos dirbtuves vietos mokykloje, turi naujų draugų ir netgi nusiskundžia, kad neturi laiko. Mama sako, kad jis vėl toks, koks buvo prieš pensiją – energingas, užsiėmęs, kupinas tikslo. „Reikėjo tik pastūmėti,“ – pasakė ji. „Ir suprasti, ko trūksta,“ – pridūriau aš. Tai ne stebuklas. Tai trys paprasti, bet esminiai dalykai, kuriuos psichologas žinojo nuo pat pradžių: tikslas, ryšiai, atsparumas – kaip trijų kojų taburetė. Trūksta vienos – ir viskas griūva. Jei pažįstate ką nors, kuris, regis, nyksta po pensijos, pasidalinkite šia istorija. Kartais reikia tik žinoti, ko ieškoti, kad vėl rastume gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.