Gaila vaikų ir paauglių, kurie dėl visko yra kalti. Pastaruoju metu vis labiau viešojoje erdvėje skambanti jų nuodėmė – priklausomybė nuo socialinių tinklų. Šių technologijų draudimo nepilnamečiams siekis yra formuluojamas kilniai – reikia gelbėti vaikus! – tačiau visa tai labiau panašu į vaikų bausmę nei į gelbėjimosi ratą jiems.
Sveikinu diskusiją ir džiaugiuosi, kad siūlomus įstatymų pakeitimus siekiama tobulinti. Nesu socialinių tinklų šalininkas, nepasitikiu jų algoritmais ir pats ilgai laikausi intuityvios nuomonės, kad šiandien jie daro daugiau žalos negu naudos. Vis dėlto valstybinei pozicijai intuicijos neužtenka. Viliuosi, kad „ekspertai“, apie kuriuos kalbama teikiant pasiūlymus, apima specialistus psichikos sveikatos, informacinių technologijų, duomenų apsaugos, žmogaus teisių ir kitose srityse. Būtų gerai ir su pačiais jaunuoliais pasikalbėti, nes kol kas šioje diskusijoje jų balso labiausiai trūksta.
Nors man keistai skamba, kai tuo pačiu metu kalbama ir apie socialinių tinklų neigiamą poveikį, ir apie mokslinių tyrimų stoką, pritariu, kad nepilnamečiai yra nepakankamai apsaugoti skaitmeninėje erdvėje – ir ne vien tik socialiniuose tinkluose. Galima kalbėti ne tik apie priklausomybes vystančius algoritmus ir pikto linkinčius apsišaukėlius asmeninėse žinutėse, bet ir apie įtarios reputacijos nuomonės formuotojus, kurie vaikams tampa autoritetais, bei tam tikras kompiuterinių žaidimų savybes (viena iš jų – angl. lootboxes), kurios gali formuoti priklausomybę nuo lošimų. Todėl neabejoju, kad įsigaliojus siūlomiems apribojimams girdėsime sėkmės istorijų, dėl kurių pelnytai džiaugsimės, tačiau šis tekstas yra apie kitą – nuskriaustąją – pusę.
Skaitmeninis pasaulis – ir galimybių erdvė
Kadangi skaitmeninis pasaulis yra neatsiejama mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo dalis, negalime nuneigti ir teigiamų šio pasaulio bruožų. Vaikai jame tarpusavyje bendrauja ir ugdo savo kalbos gebėjimus, mokosi būti sociumo dalimi, žaisdami atsipalaiduoja ir lavina įvairius įgūdžius, o susidūrę su įdomiomis patirtimis ir tinkamais autoritetais iš viso pasaulio gali atrasti įkvėpimą siekti naujų tikslų.
Skaitmeninis pasaulis taip pat gali būti neįkainojamai saugi erdvė vaikams, kurie mokykloje, namuose ar apskritai fiziniame pasaulyje nesijaučia pakankamai saugūs.
Deja, daug kas priklauso nuo sėkmės ir algoritmų, į kurią erdvę pakliūna pažeidžiami jaunuoliai – į tą, kuri radikalizuoja, ar tą, kuri skatina bendrystę. Vis dėlto beatodairiški draudimai irgi didins atskirtį: kadangi nepilnamečiai yra protingi ir kūrybingi, dalis vaikų ir paauglių draudimus apeis, o kita dalis migruos į platformas, kuriose bus dar sunkiau moderuoti turinį. Galiausiai paskui šiuos jaunuolius seks tie patys „blogiukai“, nuo kurių bandome juos apsaugoti.
Ar draudimai išspręs problemą?
Per siauri draudimai paliks galimybę persikelti į kitas platformas (arba naudotis tomis pačiomis, tik be paskyros), o per platūs draudimai reikš, kad komunikacija internete taps praktiškai neįmanoma ne tik nepilnamečiams, bet ir mums visiems.
Žinoma, draudimų apėjimo rizika retai yra svarus argumentas prieš pačius draudimus. Juk nepilnamečiai ir alkoholio, ir cigarečių kažkaip gauna, bet tai nereiškia, kad dabar turime lengvinti šių medžiagų prieinamumą vaikams. Tačiau net ir teoriškai turint visiškai ir visada veiksmingus technologinius sprendimus, išliktų esminis klausimas – kurioms platformoms taikyti apribojimus?
Kad ir kiek tėvus bei mokytojus erzina tie šešetai, septynetai, sigmos ir tualetai, visa tai vaikams suteikia bendrystės. Vyresnės kartos turbūt atsakytų, kad anais laikais visi irgi turėjo savo kultūrą ir nereikėjo jokių socialinių tinklų. Tai tiesa, tačiau laikai pasikeitė – jaunimas nesugrįš į kiemus vien tik uždraudus socialinius tinklus. Dauguma jų liks internete ir tada kaip tik bus dar sunkiau pastebėti, su kokiomis grėsmėmis nepilnamečiai susiduria, nebent imsimės diktatūrinių priemonių. Bet kokie sprendimai turi nesutrukdyti jaunuoliams vystyti savo kultūrą, todėl, nors ir stengiuosi vengti nuvalkiotų frazių, šį kartą tikrai reikia ieškoti pusiausvyros, kurios vien tik draudimais nepasieksime.
Dvi taisyklės, kaip keisti vaikų elgesį
Siekiant pakeisti vaikų elgesį į geresnį, svarbu vadovautis dviem taisyklėmis.
Pirmoji – jeigu kažką atimame, tai turime kažką ir duoti, nes kitaip atsisakoma ne tik įpročio žalos, bet ir jo naudos (beje, tai galioja ir telefonų atėmimui mokyklose). Žinoma, vystyti fizinio pasaulio infrastruktūrą ir ją dar labiau pritaikyti vaikams išlieka labai svarbu. Toliau skatinkime vaikus lankyti būrelius, leiskime jiems nuobodžiauti prieš įkišdami ekranus priešais akis, įrenkime daugiau žaidimo aikštelių kiemuose, aprūpinkime mokyklas tinkamomis priemonėmis, kaip šeimos praleiskime daugiau kokybiško laiko kartu ir t. t. Taip pat, jeigu visgi įsigalios siūlomi draudimai, paruoškime sveikatos priežiūros sistemą nepilnamečių su abstinencijos sindromu antplūdžiui – didinkime ne tik prieinamumą, bet ir ruoškime specialistus dirbti su šiomis problemomis.
Vis dėlto internetas išliks vaikų gyvenimo dalimi, todėl turime jiems kažką pasiūlyti ir skaitmeninėje erdvėje. Kurkime internetą tokį, kokiame patys norėtume būti, ir stenkimės pasipriešinti viso interneto centralizavimui, kai visą informaciją ir turinį valdo tik kelios įmonės. Būtų tikslinga skirti premijas kokybiško skaitmeninio turinio autoriams, neapsiribojant tik švietėjiška kūryba, bet įtraukiant ir „tik“ pramoginį turinį, tarp jų ir kompiuterinius žaidimus bei, tarkim, laidas YouTube platformoje. Šioje vietoje matyčiau ir nacionalinio transliuotojo svarbą, dar labiau įtraukiantį jį į skaitmeninę erdvę, tačiau, žinoma, tokiam tikslui siekti reikia tinkamų sąlygų…
Didžiausią galią šioje vietoje vis dar turi tėvai, kurie niekur nepradingo. Jie yra būtent tie žmonės, kurie gali ir turėtų iš dalies kuruoti savo vaikų veiklą internete. Kadangi jaunimas ir toliau žiūrės vaizdo įrašus, prisiriš prie internetinių personažų, žais žaidimus ir tarpusavyje bendraus, nukreipkime juos tinkamais kanalais. Patys susipažinkime su platformomis, žaidimais bei skaitmeninio turinio kūrėjais ir išsiaiškinkime, kurie iš jų yra pakankamai geri, o negeriems siūlykime alternatyvas. Taip pat suteikime vaikams šiek tiek laisvės tyrinėti internetą bei skaitmenines bendruomenes, kad jie jaustųsi patogiai su mumis pasidalinti, ką jie atrado. O tėvus skatinkime puoselėti tarpusavio pasitikėjimą ir įgalinkime juos tinkamai įvertinti skaitmeninį turinį.
Svarbiausia yra nedemonizuoti tėvų, nes jie gamina valgyti, tvarko namus ir nerimauja dėl karo bei milijono kitų dalykų. Tėvystė yra sunki pareiga, ypač kai kiekvienas tėtis ir mama gali susilaukti mielai žarstomos kritikos iš bet kurio praeivio. Juk mamos yra blogos vien dėl to, kad jų vaikas verkia autobuse. Geriau ištieskime pagalbos ranką šiems tėvams ir padėkime nuraminti vaiką – o internete padėkime kartu ieškoti saugių erdvių.
Antroji taisyklė – girti vaikus už teigiamą elgesį ir apskritai vengti bausmių, nebent jos yra iš anksto nuspėjamos pasekmės dėl kartu sutartų ribų ir taisyklių nesilaikymo. Priešingu atveju, bausmės tiesiog sukelia neigiamus jausmus ir nesuteikia galimybės mokytis. Kodėl sakau, kad baudžiam vaikus? Nes, pasirodo, pirmoji „negailestinga tiesa“ yra ta, kad „kasdien internetu naudojasi 97% nepilnamečių“ – o dar 100% jaunuolių kasdien vandenį geria! Galbūt kaip tik tie likę trys procentai yra socialiai atskirti? Kaip turėtų jaustis vaikai ir paaugliai, kurių visai natūralus elgesys yra formuluojamas kaip problema, o neatsakingos platformos ir žalingi algoritmai lieka antrame plane? Verčiau pasidžiaukime, kad socialiniai tinklai įgalina pilietišką jaunimą ginti savo vertybes – juk tokie veiksmai nėra koordinuojami susėdus kažkur prie laužo.
Ar nebūtų prasmingiau ieškoti būdų įpareigoti informacinių technologijų gigantus keisti algoritmus bei tobulinti skaitmeninio turinio moderavimo procesus, kad ir vaikai, ir suaugusieji mažiau susidurtų su kenksmingu turiniu? Žinoma, ši alternatyva yra ne ką lengviau įgyvendinama, bet jeigu jau užsiemame socialinių tinklų reguliavimu, gal vertėtų tikslingiau paskirstyti resursus? Ar tiesiog suteikiam socialiniams tinklams alkoholiui ir tabakui prilygstantį statusą – tegul jie toliau žaloja suaugusiuosius ir tuos jaunuolius, kurie lengvai apeis draudimą, o mes karts nuo karto tik pakeisime paveiksliuką ant pakuotės? Įdomu, ar jau vieną kartą panaudojus galingiausią įmanomą argumentą („reikia gelbėti vaikus!“) užteks politinės valios toliau gerinti skaitmeninę erdvę?
Galbūt skaitmeninės pilnametystės įvedimas yra geras pirmas žingsnis, tačiau jis negali būti vienintelis. Greta – ne po – šio žingsnio turi eiti kiti sprendimai, kurie atlieps tokio draudimo pasekmes. Vis dėlto labiau norėčiau Lietuvą matyti kaip lyderę, kuri renkasi ne kartu su draugais šokti nuo tilto, bet imasi iniciatyvos ieškoti iš tikrųjų veiksmingų sprendimų prieš algoritmus, kurie „zombina“ mus visus.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.