Lietuvoje drastiškai daugėja sergančiųjų demencija, o prognozės, deja, nedžiugina. Ši problema kelia vis didesnį susirūpinimą tiek visuomenei, tiek valdžios institucijoms. Siekiant atkreipti dėmesį į šią krizę ir ieškoti sprendimų, Seime vyko parlamentarės Monikos Ošmianskienės globojama apskritojo stalo diskusija „Demencija – niekieno klausimas, ar jau metas nacionalinei demencijos strategijai?“. Renginio metu buvo detaliai apžvelgti pagrindiniai aspektai, susiję su esama demencijos situacija Lietuvoje.
Gydytoja neurologė Greta Pšemeneckienė pristatė liūdną statistiką: „Demencija yra antroji mirties priežastis aukštųjų pajamų šalyse. Lietuvos mirčių struktūroje demencija užima 1,5 proc.“ Ši liga dažniausiai paveikia 65 m. ir vyresnius žmones, tačiau pasitaiko ir jaunų asmenų gretose. Daugiau nei du trečdaliai demenciją turinčių asmenų yra moterys, kurios taip pat dažniausiai tampa ir demenciją turinčiųjų globėjomis. Kraujagyslinė demencija yra antra pagal dažnumą diagnozuojama forma, apimanti 15–20 proc. visų ligos atvejų.
Rizikos veiksniai ir įspėjamieji demencijos ženklai
2020 m. buvo patvirtinti nauji rizikos veiksniai, lemiantys demencijos atsiradimą: oro užterštumas, galvos traumos ir gausus alkoholio vartojimas. Atpažinti demenciją ankstyvosiose stadijose yra itin svarbu, tačiau simptomai dažnai būna subtilūs. Pagrindiniai įspėjamieji ženklai apima sunkumus atliekant įprastines užduotis, prastėjančią atmintį, sunkumus reikšti mintis žodžiu ir raštu, apsunkusį adekvatų situacijos vertinimą ar sprendimų priėmimą. Taip pat būdinga daiktų padėjimas į netinkamas vietas, sunkumai sekti informaciją, atsiribojimas nuo darbo ir socialinio gyvenimo, sunkumas suvokti vaizdinę ir erdvinę informaciją, elgesio pokyčiai, nuotaikos svyravimai bei dezorientacija laike ir erdvėje.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovė Jūratė Macijauskienė pabrėžė, kad „norint apsisaugoti arba nutolinti grėsmę, išskiriami 5 apsauginiai veiksniai: sveika mityba, mokymasis, socialinis, fizinis ir kognityvinis aktyvumas.“
Demencijos valdymo spragos ir visuomenės stigma
Nepaisant pastangų gerinti situaciją, Lietuvoje vis dar egzistuoja daug spragų demencijos valdyme.
Viena didžiausių problemų yra gili stigma visuomenėje. Žmonės baiminasi ir gėdijasi kreiptis pagalbos, pripažinti nemalonius pokyčius. Dėl nepakankamo informuotumo ir žinių trūkumo, gyventojai nežino, kokių veiksmų imtis, kas dažnai priveda prie vėlyvos diagnostikos, kai situacija jau pasiekia kritinį lygį.
Be to, demencija sergantys asmenys neretai negali patys už save kalbėti ir pastovėti, tampa priklausomi nuo šalia esančių žmonių, dėl ko atsiranda „plyšys“ žmogaus teisių atliepime. Sergantys asmenys ir jų artimieji piktinasi, kad teikiamos paslaugos nėra orientuotos į asmenį, trūksta jų prieinamumo ir kokybės. Dar viena opi problema – specialistų trūkumas ir esamų specialistų specifinių žinių stoka. „Reikėtų didesnio specialistų įsitraukimo. Šeimos gydytojas turi gebėti įtarti demenciją ir kitus organinius bei simptominius psichikos sutrikimus“, – komentavo šeimos gydytoja Ida Liseckienė.
Asmeninės patirtys: skausminga realybė
Ar tikrai „Demencijos valdymas – visuomenės ir valstybės prioritetas“? Asociacijos „Demencija Lietuvoje“ valdybos narė ir sergančios mamos globėja Sonata Mačiulskytė išskiria dvi patirties puses – pozityvią ir negatyvią. „Progresuojant mamos ligai man vėl, po 18 metų, teko apsigyventi su mama. Tai geriausia, kas mums galėjo nutikti, užmezgėme stiprų ryšį. Sunkiausia yra tai, kad gydytojai neperduoda reikiamos informacijos, visą globos kelią ėjau viena, neturint supratimo kas manęs laukia ir kas bus toliau. Trūko jėgų ieškoti pagalbos, jaučiau gėdą, kad nesusitvarkau su savo pareigomis“, – pasakojo S. Mačiulskytė.
Reikiamų paslaugų stokojo ir Jolita Švatienė iš Naujosios Akmenės, jau kelis metus globojanti mamą. Jolita, po 12 metų gyvenimo Norvegijoje, buvo priversta su dukromis grįžti į Lietuvą. „Mamos ligos pradžią pastebėjome 2019 m. per Kūčias. Prasidėjo kalbos sutrikimai, pasidarė apatiška, sutrikusi, nyko savarankiškumas. Mama gėdijosi kreiptis į šeimos gydytoją, ji norėjo paslėpti šį faktą“, – dalijasi moteris.
Dėl specialistų ir reikiamų klinikų trūkumo bei milžiniškų eilių, Jolita mamą vežiojo į kito miesto privačią kliniką, kurioje paslaugas gavo greičiau. Tačiau sunkus susisiekimas nebuvo vienintelė problema. Gydytojų nustatyta diagnozė pasirodė klaidinga, tad demencija serganti moteris kurį laiką vartojo netinkamus vaistus. Be to, pasak Jolitos, diagnozė mamai buvo pranešta neprofesionaliai: „Mamai buvo didelis šokas, ji labai daug verkė.“ Laimei, teisingos diagnozės link pastūmėjo Jolitos patirtis – ji, studijavusi slaugą, įtarė netikslią diagnozę ir nuvežė mamą pakartotiniams tyrimams į Santaros klinikas. Vėliau, kreipiantis į savivaldybę dėl slaugos namuose, atsakymas buvo neigiamas. „Niekas neturėjo ką pasiūlyti, kol po metų, pagaliau, gavome pagalbą namie“, – apie sistemos trikdžius pasakoja J. Švatienė.
Kelias į ateitį: siūlomos galimybės gerinti padėtį
Prof. Jūratė Macijauskienė, pristatydama SSGG analizę, išskiria konkrečias galimybių sritis, kurios padėtų tobulinti demencijos valdymo sferą Lietuvoje. Jos siūlo:
- Tarpsektorinį bendradarbiavimą ir nacionalinę demencijos strategiją, kuri integruotai apimtų visas sritis.
- Teisinės bazės atnaujinimą bei praplėtimą.
- Demencijos sindromą turintiems draugiškų institucijų kūrimą, skatinant įtrauktį, o ne ribojimą.
- Demencijos sindromo metodinio dokumento, apimančio visą paciento kelią, parengimą, išteklių numatymą ir įgyvendinimą.
- Podiagnostinės pagalbos demenciją turintiems ir juos prižiūrintiems asmenims plano parengimą, išteklių numatymą ir įgyvendinimą.
Akivaizdu, kad demencija Lietuvoje nėra „niekieno klausimas“. Būtina kuo skubiau imtis kompleksinių veiksmų, kad būtų užtikrinta tinkama pagalba sergantiesiems ir juos globojantiems artimiesiems, o visuomenė taptų sąmoningesnė ir empatiškesnė šios ligos atžvilgiu.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.