1969 metų liepos 20 dieną Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, išsilaipinusiais ant Mėnulio paviršiaus – kad ši istorinė akimirka įvyktų, metų metus prie „Apollo“ misijų dirbo per 400 tūkst. žmonių. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus, žmonija ir vėl ketina grįžti į Mėnulį su „Artemis“ programos misijomis. Vis tik dar gajos su žmonių kelionėmis į Mėnulį susijusios sąmokslo teorijos. Kodėl jomis tikime ir ar jose yra bent dalis tiesos?
Po 54 metų nuo paskutinės „Apollo“ misijos žmonės grįžta į Mėnulį. Jau šį pavasarį planuojama „Artemis II“ misija, per kurią trys amerikiečiai ir vienas Kanados astronautas turėtų apskristi Žemės palydovą. Jei ši misija bus sėkminga, 2028 metais NASA planuoja žmones nuskraidinti į Mėnulį. Tuo metu ilgalaikis „Artemis“ programos tikslas – pilotuojamas skrydis į Marsą.
Žmonijos žingsnis Visatos link ir sąmokslo teorijos
20 amžiaus viduryje tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vykusios kosminės lenktynės pasibaigė amerikiečių išsilaipinimu Mėnulyje. Nors nuo 1969 iki 1972 metų šešios NASA „Apollo“ misijos nusileido Mėnulyje, kurių metu 12 žmonių pasivaikščiojo palydovo paviršiumi, taip pat parsivežė valandų valandas trunkančios filmuotos medžiagos bei šimtus kilogramų Mėnulio uolienų, vis tik nemaža dalis žmonių dar tiki, kad žmonijos pėdsakų kosmose nėra.
„Mokslas tampa per daug sudėtingas, kuo toliau, tuo daugiau atrandame įvairių dalykų, suprantame naujus fizikos dėsnius, bet kartu mums tampa sunkiau suprasti to išradimo esmę. Turbūt dėl to nesupratimo tam tikri dalykai, didžiuliai žmonijos pasiekimai, kaip nusileidimas Mėnulyje, kartais gali atrodyti neįmanomi“, – teigia Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto docentas dr. Benas Gabrielis Urbonavičius.
Tai, kad su išsilaipinimu Mėnulyje susijusios sąmokslo teorijos gajos ir šiandien, patvirtina ir „Vilnius TECH“ dėstytojas, filosofas dr.
Alfredas Buiko. „Aš esu iš tikrųjų kalbėjęsis su NASA darbuotojais per vieną iš konferencijų, tai jie man sakė, kad negali įkelti jokios naujos nuotraukos į „Facebook“, kad neatsirastų iškart žmonių, po nuotrauka komentuojančių, kaip tai surežisuota ar netikra“, – prisimena pašnekovas.
Išsilaipinimo Mėnulyje sąmokslo teorijos skirstomos į dvi grupes. Vieni žmonės tiki, kad žmonija iš tiesų išsilaipino Žemės palydove, bet ten aptiko nežemišką gyvybę ar jos paliktus įrodymus.
„[Tikima] esą amerikiečiai nusileido Mėnulyje, bet arba juos pasitiko kažkas, ko nebuvo galima filmuoti, arba jie pamatė kažką, ko nebuvo galima rodyti publikai, todėl filmavimo juostą reikėjo modifikuoti, karpyti ir tada tiesiog perfilmuoti. Tai nėra visiškai nesuprantama, iš kur šita sąmokslo teorija atsiranda, nes dauguma žmonių niekada nėra žiūrėję pilno, tiesioginio, nepertraukto pirmo nusileidimo Mėnulyje vaizdo įrašo, ten vyksta labai daug neįdomių dalykų“, – pastebi A. Buiko.
Tuo metu kiti neigia pačią kelionę į Mėnulį teigdami, kad visa turima medžiaga buvo suklastota ir nufilmuota čia – Žemėje. Dažnai šioje teorijoje minimas ir vienas žinomiausių pasaulio režisierių Stanley’is Kubrickas, gavęs „Oskaro“ apdovanojimą už vizualinius efektus filme „2001 m. kosminė odisėja“.
„[Tikima] esą prezidentas ir kiti pamatė, kad iš tikrųjų skristi į Mėnulį bus labai brangu arba niekas negalės to įgyvendinti, ir nusprendė suorganizuoti netikrą nusileidimą viename Holivudo pastatų. Pats faktas, esą S. Kubrickas režisavo, man atrodo, pats didžiausias dalykas, rodantis, kad tikrai amerikiečiai nusileido Mėnulyje, nes S. Kubrickas būtų reikalavęs autentikos ir galiausiai, norėję ar ne, jie būtų nuskridę į Mėnulį“, – juokauja A. Buiko.
Paneigiami „įrodymai“: vėliava, žvaigždės ir pėdsakai
Tarp „įrodymų“, kad žmonių vizitas Mėnulyje suklastotas, dominuoja kelios teorijos. Viena jų – plevėsuojanti JAV vėliava, nors Mėnulyje nėra atmosferos ir vėjo, kuris ją judintų. Tačiau iš tiesų vėliavos formą laiko du strypeliai – vienas šone ir kitas viršuje.
„Gravitacija Mėnulyje yra ženkliai silpnesnė negu Žemėje, tai dėl to tas vėliavos sujudinimas, ją smeigiant, ir lems, kad išskleidus ji liks plazdėti. Ji ilgesnį laiką judės, palyginus su tuo, kaip būtų Žemėje. Kadangi ten niekas nesipriešina tam judesiui, labai menka atmosfera, natūraliai tas plazdėjimas ilgiau ir užtrunka“, – aiškina B. Urbonavičius.
Kita gaji teorija kilo iš to, kad Mėnulyje padarytose nuotraukose tamsiame danguje nėra matyti žvaigždžių.
„Manau, visi, kas esam šiek tiek sudėtingesnėmis sąlygomis fotografavę, skirtingomis apšvietimo sąlygomis darę nuotraukas, dažniausiai keičiame ekspozicijos trukmę. Kadangi nuotraukose iš Mėnulio astronautai ir, aišku, pats nusileidimo modulis gerai atspindi šviesą, tai tiesiog yra sumažinta ekspozicija. Kitu atveju visa nuotrauka bus pabalusi. Dėl to tas kontrastas tarp mažų taškelių, žvaigždžių, ir paviršiaus yra toks didelis ir žvaigždžių šviesa per silpna, kad ją užfiksuotų taip nustatę objektyvą“, – pasakoja fizikas.
Dėmesio sulaukė ir astronautų palikti pėdsakai. Pirmiausiai kritikuota tai, kad astronautų kostiume esančios pėdos raštai neatitinka paliktų Mėnulyje pėdsakų – tačiau visi astronautai ant savo skafandrų prieš išeidami į Mėnulio paviršių apsiaudavo specialius antbačius, kurių pado raštas atitinka įspaudus. Paaiškinus šį nesusipratimą, dėmesys nukrypo į tai, kaip palydovo paviršiuje pėdsakai iš viso gali išlikti, jei ten nėra drėgmės ir atmosferos.
„Vis tiek lieka atspaudai einant, nes yra tam tikras sluoksnis dulkių. Jas reiktų įsivaizduoti ne kaip mūsų smėlį, tai yra kitokios struktūros medžiaga. Trumpi, aštrūs kristaliukai, gal netgi galima pavadinti panašiais į stiklo gabalėlius, kurie tarpusavyje susislegia ir tą formą pradeda išlaikyti. O kadangi nėra atmosferos, iš principo jie gali likti labai ilgą laiką po mūsų apsilankymo“, – komentuoja B. Urbonavičius.
Van Aleno spinduliuotės žiedų mįslė
Žemę gaubia Van Aleno radiacinis žiedas – elektriškai įkrautų dalelių sluoksnis, kurį vietoje laiko Žemės magnetinis laukas. Žmonėms Van Aleno žiedas kelia pavojų dėl didelės radiacijos, tad kilo klausimas, kaipgi astronautai išgyveno praskridę šią kosminę erdvę.
„Iš tikrųjų žmonėms Van Aleno žiedai yra pavojingi bendrąja prasme. Bet reikia suprasti, kad kosminiai laivai juda labai dideliu greičiu, ir jeigu pažiūrėtume istoriškai, tai pirmoji NASA misija su palydovu į kosmosą ir buvo būtent Van Aleno žiedų spinduliuotės tyrimams“, – primena mokslininkas.
Tyrimai leido sudaryti Van Aleno žiedų žemėlapį, kuriame matyti, kad yra tam tikros vietos su didesniu ir mažesniu spinduliuotės intensyvumu.
„Skrendant į Mėnulį misijos trajektorija buvo planuota taip, kad kirstų kuo mažesnio intensyvumo spinduliuotės sritį. Kitas dalykas – didelis [erdvėlaivio] greitis. Tai ekspozicija žmonėms nebuvo labai ilga. Spinduliuotės dozė būtų keletas milisivertų – tai panašiai kaip kompiuterinės tomografijos tyrimų dozė. Ar tai yra pavojinga ir galbūt kažkada tiems mūsų astronautams sveikatos problemų dėl to atsirado – tikėtina, kad taip. Bet kuriuo atveju tai nėra mirtinas dalykas, kaip kartais gali pasirodyti“, – tikina B. Urbonavičius.
Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis?
Nors dabar informacijos ir prieigos prie įvairiausių šaltinių turime daugiausia per visą žmonijos istoriją, sąmokslo teorijos niekur nedingsta. Anot filosofo dr. A. Buiko, būtent beribės galimybės yra viena priežasčių, kodėl sąmokslo teorijos tokios gajos.
„Viduramžiais, kai informacijos kanalai buvo labai aiškiai kontroliuojami, de facto priklausė bažnyčiai, kuri turėjo daugiausia žmonių, galėjusių skaityti, rašyti ir kartu platinti informaciją, žmonės gana aiškiai žinojo pagrindinius įsitikinimus. Šiomis dienomis, ypač atsiradus internetui, žmonės gali patys pasirinkti informacijos gabaliukus ir kuriais iš jų tikėti. Todėl nors galvojom, kad internetas bus tas dalykas, kuris užmuš sąmokslo teorijas, taip neįvyko“, – pasakoja A. Buiko.
Filosofo teigimu, šiuolaikinis pasaulis yra labai sudėtingas. Vienos specialybės žmogus neturi pakankamai žinių, kad suprastų viską apie viską.
„Žmonės turi polinkį norėti paprastų, aiškių paaiškinimų, kurie jiems būtų suprantami ir kurie būtų logiškai tenkinantys, bet tuo pat metu ne pernelyg sudėtingi. Tada į pagalbą ir ateina sąmokslo teorijos. Turėdami piktą planą žmonės jaučiasi saugiau negu išvis be jokio plano“, – komentuoja pašnekovas.
Kodėl vienos sąmokslo teorijos įtraukia labiau už kitas? A. Buiko teigimu, sąmokslo patrauklumą ir populiarumą lemia keletas aspektų; anot jo, itin patrauklios teorijos, kurios paliečia silpniausias visuomenės grupes: vaikus, senjorus.
„Kaip pats esu pastebėjęs, sąmokslo teorijos, kurios ne tik kalba apie tokį bazinį fizinį pavojų, bet apskritai kurios užkabina žmogaus statusą tikrovėje, dažniausiai būtent ir tampa populiarios. Ką turiu omeny? Sąmokslo teorijos apie tai, kad JAV slapta bendradarbiauja su ateiviais, leidžia grobti žmones mainais už technologiją, taip pat sąmokslo teorijos, kad žmonės niekada nenusileido Mėnulyje. Jos priverčia tam tikru būdu permąstyti žmogaus vietą, buvimą Visatoje“, – svarsto filosofas.
Tikėjimą sąmokslo teorijomis gali paskatinti baimė ir nežinomybė, nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas pasauliu, frustracija dėl informacijos trūkumo ir tai, kad kartais tam tikros teorijos pasirodo buvusios teisingos.
„Čia viena didžiausių problemų su sąmokslo teorijomis. Savo laiku Ribbentropo ir Molotovo paktas buvo laikomas Sovietų Sąjungoje sąmokslo teorija, nes juk negalėjo Stalinas su Hitleriu sudaryti sutarties. Bet po to pasirodė, kad situacija visiškai kitokia. Taip pat buvo pastebėta, kad žmonės, gyvenantys visuomenėse, kuriose yra daugiau korupcijos nei kitur, yra labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis – nes jeigu kasdien matai, kad rimti dalykai vyksta po stalu, mokami kyšiai, daromos paslaugos, logiška, kad taip pat pradedi galvoti apie visus kitus politinius dalykus“, – pastebi A. Buiko.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.