Daugelis iš mūsų kartais jaučia nuovargį, apatiją ir motyvacijos stoką, greitai priskirdami šias būsenas perdegimui. Tačiau psichologai atkreipia dėmesį į kitą, rečiau atpažįstamą būseną, kuri išoriškai primena perdegimą, bet iš esmės yra visiškai kitokia. Tai – nepakankama psichologinė stimuliacija, arba vadinamasis protinis „nuobodulio perteklius“.
Jeigu perdegimą įsivaizduotume kaip interneto naršyklę, kurioje vienu metu atidaryta per daug puslapių, tai nepakankama stimuliacija būtų viena vienintelė, tačiau be galo nuobodi „kortelė“. Abi būsenos gali sukelti panašius jausmus, tačiau jų atsiradimo priežastys ir sprendimo būdai yra kardinaliai priešingi. Perdegimas dažnai kyla dėl lėtinio streso, emocinės perkrovos ir nuolatinių reikalavimų, o nepakankama stimuliacija atsiranda, kai nepatenkiname natūralaus smegenų poreikio iššūkiams, naujumui, prasmei ir įsitraukimui.
Kaip atskirti, kuri būsena kankina jus? Psichologijos moksle išskiriami trys pagrindiniai ženklai, kurie padės tai suprasti.
1. Jūsų nuovargis – „tuščias“, o ne „sunkus“
Tiek perdegimas, tiek nepakankama stimuliacija sukelia nuovargį, tačiau šis jausmas labai skiriasi. Perdegimas paprastai pasireiškia kaip sunkus, slėgiantis, perpildytas nuovargis – tarsi būtumėte ilgai veikę „perkaitusiu režimu“. Jį dažnai lydi emocinė įtampa, irzlumas ir bejėgiškumas.
Kita vertus, nepakankama stimuliacija sukelia visiškai kitokį – lengvą, tuščią, blankų nuovargį. Tai nėra per didelio krūvio pasekmė; greičiau tai jausmas, kad jūsų vidiniai „resursai“ stovi be darbo, lyg galingas variklis veiktų minimaliu pajėgumu. Moksliniai tyrimai, publikuoti 2020 m. žurnale „Current Directions in Psychological Science“, rodo, kad nuobodulys yra ne silpnumo ženklas, o svarbus signalas. Lygiai taip, kaip skausmas praneša apie fizinį disbalansą, nuobodulys signalizuoja apie pažintinį disbalansą – kai mūsų dėmesys nėra prasmingai įtrauktas, o veikla neturi asmeninės prasmės.
Tokiu atveju energijos tarsi netrūksta, bet ji neturi kur „nusėsti“, todėl pamažu išsisklaido.
Jūs atsikeliate turėdami jėgų, tačiau dienos eigoje vis tiek jaučiatės išsekę – ne todėl, kad per daug dirbate, o todėl, kad niekas jūsų iš tikrųjų neįtraukia.
Ką daryti? Šiuo atveju nepadės dar daugiau poilsio. Reikia ne atsigulti, o „atgyti“. Maža naujovė, iššūkis ar įdomus užsiėmimas dažnai padaro stebuklą. Kartais pakanka nedidelio pokyčio – naujo projekto, naujos temos, naujos perspektyvos – kad protas vėl „įsijungtų“ ir atgautų gyvybingumą.
2. Jūsų emocijos tapo blankios
Ir perdegimas, ir nepakankama stimuliacija gali išmušti iš emocinės pusiausvyros, tačiau emocinis fonas šiose būsenose kardinaliai skiriasi. Perdegimas pasižymi emociniu „karščiu“: dirglumu, ciniškumu, pykčiu, nusivylimu, nuolatiniu vidiniu spaudimu.
Nepakankama stimuliacija, priešingai, sukelia emocijų „išblukimą“. Jūs nesate nei labai pikti, nei labai liūdni. Tiesiog… niekas nebejaudina. Emocijos tampa plokščios, atsiranda abejingumas. Tai nutinka ne todėl, kad perdegėte, o todėl, kad seniai nebuvote nuoširdžiai sujaudinti ar įkvėpti. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuobodulys yra žemo sužadinimo būsena. Smegenys lėtėja, emociniai centrai „miega“, nes trūksta stimulo, kuris sukeltų džiaugsmą, susidomėjimą ar net sveiką įtampą.
Jeigu vis dažniau jaučiatės emociškai atitolę, lyg stebėtumėte gyvenimą pro stiklą, verta savęs paklausti: gal jūsų protas tiesiog per ilgai gyveno „sėslų“ gyvenimą?
Ką daryti? Tokiu atveju jam nereikia dar daugiau ramybės. Jam reikia judesio, naujų patirčių. Rizika, kūryba, mokymasis, santykių gyvinimas – visa tai padeda atgaivinti emocinį jautrumą ir vėl pajusti gyvenimo pilnatvę.
3. Jūs svajojate ne apie poilsį, o apie „kibirkštį“
Vienas tiksliausių būdų atskirti perdegimą nuo nepakankamos stimuliacijos – pažiūrėti, apie ką jūs iš tiesų svajojate. Perdegę žmonės trokšta „mažiau“: mažiau atsakomybės, mažiau triukšmo, mažiau žmonių, mažiau reikalavimų. Jie svajoja apie tylą, apie dingimą, apie pabėgimą nuo visko.
Nepakankamai stimuliuojami žmonės svajoja priešingai – apie „daugiau“: daugiau įkvėpimo, daugiau veiksmo, daugiau iššūkių, daugiau prasmingų patirčių. Jie dažnai galvoja: „Norėčiau naujo projekto“, „Noriu išmokti kažką naujo“, „Man trūksta įdomumo“, „Reikia pokyčio.“
Naujausi tyrimai rodo, kad šie troškimai nėra tik kaprizai ar nepastovumas. Tai – smegenų homeostatinis signalas, rodantis, kad jūsų įsitraukimo lygis nukrito žemiau optimalaus. Todėl net ir gerai pailsėję, galite jaustis tušti. Kūnas – pailsėjęs, bet vidinė „kibirkštis“ neatsinaujina, nes niekas nepakelia jūsų pažinimo lygio iki to, kuriame jaučiatės gyvi.
Ką daryti? Tokiu atveju papildomas poilsis neduos apčiuopiamos naudos. Reikia sąmoningos, kryptingos stimuliacijos. Pabandykite įvardyti vieną stagnuojančią sritį – darbe, kūryboje, mokymesi ar santykiuose – ir į ją įnešti naują iššūkį. Tai gali būti nauja veiklos forma, visiškai naujas žinių laukas, kitas literatūros ar turinio žanras, ar naujas socialinis užsiėmimas su artimu žmogumi. Tokie pokyčiai priverčia skirti dėmesį, įsitraukti ir pažadina smegenis iš „miegančio režimo“.
Kada verta sunerimti?
Svarbu pabrėžti, kad perdegimas yra rimta būsena, reikalaujanti poilsio, aiškių ribų nustatymo ir kartais net profesionalios pagalbos. Tačiau ne kiekvienas nuovargis reiškia perdegimą. Labai dažnai tai yra neišnaudota energija, smalsumas, kuriam trūksta erdvės augti, ir vidinis potencialas, kuriam tiesiog per ankšta. Kartais didžiausias nuovargis kyla ne nuo to, kad per daug gyvename, o nuo to, kad gyvename per mažai įtraukiančiai. Atpažinus tikrąją savo savijautos priežastį, galima imtis tinkamų veiksmų ir vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą bei energiją.
Parengta pagal „Forbes“.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.