Kaip kovoti su medikų patiriamu perdegimu ir kuo jiems galėtų padėti valstybė, sanatorijos bei kiekvienas iš mūsų? Šiandien atsakymų į šiuos klausimus ieškome su psichologe J. Griciūte, kuri atskleidžia skaudžią Lietuvos sveikatos sektoriaus realybę ir siūlo veiksmingus sprendimus.
Šokiruojanti statistika: medikų perdegimo realybė
Psichologė tvirtina, kad Lietuvos sveikatos sektorius – uždara, itin ištvermės reikalaujanti terpė. „Čia gydytojas neretai laikomas beveik antžmogiu – net ant lūžio ribos balansuojantis specialistas dažnai neturi kam atsiverti“, – sako J. Griciūtė.
Tokį teiginį patvirtina 2023 m. Vilniaus universiteto su partneriais atliktas tyrimas – net 74 proc. Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų patiria profesinį perdegimą. Tai yra daugiau nei didžiojoje dalyje Europos Sąjungos valstybių.
Tais pačiais metais Kauno miesto poliklinikoje atlikto vidinio tyrimo rezultatai parodė, kad 43 proc. gydytojų patiria perdegimo sindromą. Panaši situacija, J. Griciūtės teigimu, yra ir slaugos grandyje.
Anot pašnekovės, dažniausiai perdegimą lemia pernelyg didelis pacientų skaičius, ilgos darbo valandos ir didelė atsakomybė. Rizikos veiksniu įvardijamas ir mažesnis emocinis atsparumas, būdingas jaunesniems specialistams.
„Perdegimą sudaro trys dalys: emocinis išsekimas, bejausmis santykis su darbu ir mažėjantis efektyvumas, kas tiesiogiai mažina dėmesio koncentraciją, didina klaidų tikimybę ir blogina santykį su pacientu bei komanda“, – apie perdegimą ir jo poveikį aplinkiniams pasakoja psichologė.
Supervizija: kelias į profesinę atgaivą
Kaip vieną iš pagalbos medikams būdų J. Griciūtė siūlo superviziją – profesinį konsultavimą, kuris padeda specialistams reflektuoti darbines patirtis, jausmus ir santykius su pacientais bei kolegomis.
„Kalbant trumpai, supervizija yra apie „aš – žmogus profesijoje“. Pasitelkę ją mokomės atpažinti, kas su tavimi vyksta darbe, ir rasti būdų, kaip neprarasti žmogiškumo“, – aiškina psichologė.
Supervizijos gali būti kelių rūšių. Viena iš jų – klinikinė supervizija, kai medikus konsultuoja patyrę konkrečios specialybės profesionalai.
Kita – konfliktų sprendimo būdų paieškos, konfidencialus asmeninių jausmų išsakymas, kai pagalbą teikia specialų išsilavinimą įgiję asmenys, dažniausiai psichologai. Pastarąją superviziją ir siūlo J. Griciūtė.
Supervizijos taikymą medicinos lauke galima lyginti su psichoterapija – vos šiai atsiradus, poreikis nebuvo didelis, tačiau pamažu augo ir dabar yra visiems priimtinas ir suprantamas pagalbos metodas. Specialistės įsitikinimu, išmuš ir supervizijos valanda, nors ją pasitelkiančių gydymo įstaigų skaičius dar nėra didelis. Pasirinkimą ryžtis konsultacijai slopina daug faktorių: vadovybės požiūris, nepakankami finansai ir kt., bet tokių konsultacijų reikalingumo suvokimas yra išaugęs.
„Labai noriu, kad mano skleidžiama žinia pasiektų vadovų lygmenį. Puikiai suprantame, kad bet kokioje įstaigoje nuo vadovo priklauso labai daug: kiek naujovė bus įdiegta, ar prie jos bus leista prisiliesti, ją išmėginti“, – sako psichologė.
Kad supervizija gali būti svarbus pagalbos medikams įrankis, rodo ir LR Sveikatos ministerijos vykdomi pokyčiai. Nuo šių metų pavasario ministro įsakymais supervizijos yra pripažintos kompetencijų tobulinimo forma, įtraukiama į licencijavimo procesą, o tai sudaro sąlygas įstaigoms planuoti jas nuolat. Daugelyje Europos šalių darbo laiko valdymas, privalomos pertraukos ir supervizijos – sveikatos sistemos dalis.
Medikus konsultuojanti specialistė pabrėžia – būtina suprasti, kad prevencija neturi būti nukreipta į žūtbūtinį gydytojo išlaikymą darbe. Net jei medikas palieka savo pareigas, jam tai gali būti sėkmės istorija.
„Išeiti iš darbo – tai irgi sprendimas. Žinau ir atvejų, kai medikas išeina iš savojo sektoriaus, padirba kitur ir vėl grįžta į tas pačias pareigas, bet jau su gerokai didesniu įkvėpimu. Tai parodo, kaip svarbu išsikalbėti ir reflektuoti ne tik su kolegomis, bet ir su žmogumi iš šalies“, – tvirtina J. Griciūtė.
Sanatorijos ir savivaldos vaidmuo: sveiki medikai – sveika visuomenė
J. Griciūtė tikina, kad profesinis konsultavimas yra ne vienintelis būdas kovoti su potencialiu medikų perdegimu. Sanatorijos taip pat gali būti raktas į perdegimo gesinimą. Tam, anot jos, reikia, kad sveikatingumo centrai gebėtų pasiūlyti specialių programų ar poilsio variantų medikams, nes poilsis, atsitraukimas nuo darbo jau savaime yra teigiamas ir reikšmingas pokytis.
„Sveikatos specialistams pritaikytų sanatorijų programų plėtojimas būtų labai svarbus ir padėtų pagaliau atkreipti dėmesį ne tik į pacientus, kurie tikrai labai svarbūs, bet ir juos gydančius specialistus. Labai svarbu, kad ir medikas būtų sveikas, nes tik tada gali padėti ligoniui“, – sako J. Griciūtė.
Jos teigimu, Lietuva, nors ir eina geru keliu, visgi dar daug kur atsilieka nuo kitų Europos valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijos. Lietuvoje jau gebama įvardyti tarptautinėje ligų kvalifikacijoje esantį perdegimo diagnozės kodą, tačiau tai ir yra finalinis taškas, o dėmesio prevencijai oficiali valstybės politika stokoja.
J. Griciūtės teigimu, situaciją galėtų pagerinti savivaldybės, nelaukiant nacionalinių sprendimų ir remiant tikslinius projektus sveikatos įstaigose. Savo ruožtu, nevyriausybinės organizacijos galėtų kurti bendras su medikais iniciatyvas, o pacientų bendruomenė turėtų stiprinti pozityvų grįžtamąjį ryšį.
„Kartais labiausiai reikia išgirsti „ačiū“ – tas žodis keičia daugiau, nei atrodo“, – sako J. Griciūtė, kurios vienas siekių – grąžinti medikams teisę būti žmonėmis, o ne robotais.
„Kai pasirūpiname tais, kurie rūpinasi mumis, laimi visi – pacientai, gydytojai ir visa sistema. Ir nors aparatūra yra gerai, naujos patalpos yra gerai, turime neužmiršti – jeigu nėra žmogaus, kuris gali dirbti efektyviai, neturėsime norimo rezultato“, – reziumuoja J. Griciūtė.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.