Pasaulyje paskutinė spalio savaitė skirta intervencinės onkologijos žinomumo didinimui. Tai sritis, apie kurią kuo daugiau turi žinoti ligoniai, susidūrę su klastinga liga. Šios srities inovacijos keičia vėžio gydymo paradigmą, siūlydamos pacientams naujas viltis, net ir sudėtingiausiais atvejais.
Vėžys ir beviltiškumo akimirka: M. Povilaitienės kelias į atsistatymą
M. Povilaitienės istorija iliustruoja, su kokiais iššūkiais susiduria vėžiu sergantys žmonės. Atsitiktinai moters kepenyse aptikti trys dariniai sukėlė įtarimų, o vėliau diagnozė patvirtinta atlikus kepenų audinio biopsiją. Nors giminėje vėžio atvejų nebuvo, ši diagnozė privertė sunerimti.
Po operacijos Kaune moteris kurį laiką jautėsi gerai, tačiau palengvėjimas truko vos dvejus metus. Atlikus tyrimus, kepenyse buvo aptikta dar daugiau darinių, o taikyta chemoterapija nedaug tepagelbėjo. M. Povilaitienė manė, kad Lietuvoje dar nebuvo prieinami šiuolaikiniai chemoterapijos metodai, kurie pastaruoju metu yra prigiję klinikinėje praktikoje. Tačiau jos ligos istorija rodo, kad net ir, atrodytų, beviltiškos situacijos gali būti sėkmingai gydomos.
„Niekam nelinkėčiau tokios situacijos, atvirai su manimi kalbėję gydytojai tikino, kad beveik nėra galimybių padėti, jie patarė man laukti, nes galbūt artimiausiu metu bus registruota naujų chemoterapijos preparatų. Tačiau laukimas man reiškė tik mirtį, nes vėžys nieko nelaukia“, – prisipažino moteris. Būdama dar nė šešiasdešimties, ji jautė apmaudą dėl blogos ligos prognozės. Artimieji ragino kreiptis į Nacionalinį vėžio institutą (NVI) Vilniuje.
„Čia sutikau savo gelbėtojus, tai buvo gydytojas Mantas Trakymas ir pilvo chirurgas Eugenijus Stratilatovas. Jie sutiko mane operuoti“, – prisiminė M. Povilaitienė. 2009 metais daugiau kaip šešias valandas trukusi chirurginė operacija apėmė ir intervencinės radiologijos metodus. Po operacijos moteris buvo nuolat stebima, o piktybiniai židiniai, atsinaujindavę kepenyse, būdavo laiku sunaikinami, pavyzdžiui, veikiami šalčiu. Šiandien ji tebesijaučia saugiau, o liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą: ji stengiasi įsiklausyti į savo organizmą, valgo tai, kas skanu, nesilaiko jokių dietų ir vengia streso.
„Jei dar esu gyva, vadinasi, esu reikalinga, vadinasi, man taip skirta“, – pabrėžė M. Povilaitienė.
Intervencinė onkologija: ketvirtasis vėžio gydymo ramstis
NVI Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas habilituotas daktaras E. Stratilatovas teigia, kad inovacijos medicinoje gelbsti pacientus nuo mirties. Intervencinės radiologijos procedūros Lietuvoje taikomos daugiau nei penkiolika metų, tačiau klinikinėje praktikoje jos įsitvirtino prieš aštuonerius ar devynerius metus.
Gydytojas intervencinis radiologas Mantas Trakymas pabrėžia, kad vėžio gydymo tradicijos Lietuvoje siekia beveik šimtmetį, tačiau iki šiol buvo remiamasi trimis ramsčiais: chirurgija, chemoterapija ir radioterapija. Intervencinė onkologija tapo ketvirtu svarbiu ramsčiu, atsiradusiu dėka naujų technologijų, tokių kaip kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, ultragarsas ir rentgenas.
Intervencinė onkologija – tai vaizdais kontroliuojamas, minimaliai invazinis, netgi mikroinvazinis vėžio gydymas. Skirtingai nuo laparoskopijos, kurios metu operacija atliekama per mažas angas, mikroinvazinio metodo atveju po procedūros lieka vos adatos dūrio žymė. Pacientas gali net nesuprasti, kas buvo atlikta, nes ant jo kūno lieka tik tokio dydžio anga, tarsi iš venos būtų paimta kraujo. Operacija atliekama be skalpelio – piktybinis darinys suardomas, o negyvus audinius vėliau rezorbuoja paties ligonio organizmas.
Intervencinės radiologijos pradžia sietina su tokiomis procedūromis kaip chemoembolizacija ir embolizacija. Vėliau atsirado naujų metodikų, padedančių gydyti vėžį, pavyzdžiui, abliacija (naviko naikinimas), kai piktybinis darinys veikiamas šalčiu (krioabliacija) ar karščiu, elektros srove, mikrobangomis, tam tikro dažnio radijo bangomis.
Gydymo galimybės ir pritaikymas
Intervenciniai metodai ypatingi tuo, kad būtinas išankstinis pasiruošimas ir patyrusių specialistų komanda bei šiuolaikinė medicinos įranga. „Tai, ką mes operuojame, anksčiau būdavo neoperuojama, pavyzdžiui, daugybinės metastazės kepenyse“, – pasakojo E. Stratilatovas. Dabar galima pašalinti pažeistą kepenų dalį, o kitus židinius deginti, net jei tai yra vienos sudėtingiausių operacijų.
Metastazės kepenyse – dažna diagnozė, ypač jei nustatytas virškinamojo trakto ar žarnyno vėžys, nes gera kraujotaka kepenyse leidžia piktybinėms ląstelėms lengvai įsitvirtinti. Pradėjus taikyti intervencinės onkologijos metodus, gerokai padidėjo išgyvenamumas ir pagerėjo gyvenimo kokybė. Jei yra nedidelės pavienės metastazės, pavyzdžiui, iki 3 centimetrų skersmens, jos gali būti sunaikinamos be pjūvio ir skalpelio.
Daugiausia patirties sukaupta gydant kepenų, inkstų ir plaučių navikus. Nors yra atvejų, kai mikroinvazinio metodo taikyti negalima, jo galimybės yra didelės, ypač naikinant navikus, kurių skersmuo siekia iki 3–4 centimetrų. Šis metodas tinka tiek pirminiam vėžiui, tiek metastazėms gydyti, nors gydant išplitusią ligą efektas gali būti mažesnis. Nacionaliniame vėžio institute krioabliacija, mikrobangų ar radijo dažnio abliacija inkstų navikų gydymui yra įtraukta į gydymo standartus, o rezultatai yra lygiaverčiai chirurginiam gydymui. „Manau, ateitis priklauso tiems metodams, kurie minimaliai invazyvūs, nes stengiamasi kuo mažiau pažeisti sveikų audinių, kuo mažiau traumuoti pacientą“, – teigia M. Trakymas.
Multidisciplininio požiūrio svarba: Daivos sėkmės istorija
Bendradarbiavimas su intervenciniais radiologais yra onkoginekologų klinikinio darbo kasdienybė. NVI gydytoja ginekologė Margarita Montrimaitė pabrėžia, jog medicina yra pažengusi tiek, kad vienas specialistas dažnai nebepajėgus visko aprėpti ir kompleksiškai gydyti paciento. Kiekvienos pacientės ligos atvejis aptariamas komisijoje, kurią sudaro įvairių sričių specialistai, o intervencinis radiologas neretai yra vienas iš komandos narių, padedantis parinkti optimalų individualizuotą gydymą ir išvengti klaidingų sprendimų.
Kaip veikia multidisciplininė komanda, rodo Daivos sėkmės istorija. Jai buvo nustatytas ketvirtos stadijos išplitęs vėžys, kurio pirminis židinys nebuvo aiškus. Intervencinis radiologas atliko kepenų metastazės biopsiją, patologas patvirtino agresyvaus tipo vėžio metastazę ir patarė ieškoti pirminio naviko gimdoje ar kiaušidėse. Histeroskopijos metu (diagnostikos ir gydymo metodas gimdos ertmės pokyčiams įvertinti) buvo rastas vos kelių milimetrų dydžio gimdos navikas, nors radiologiniuose tyrimuose pastebėtos metastazės kepenyse, pilvo ertmėje, dubens ir prieaortiniuose limfmazgiuose.
Multidisciplininio aptarimo metu nuspręsta gydymą pradėti nuo chemoterapijos. Baigus gydymo kursą, paaiškėjo, kad liga neprogresavo, bet ir neišnyko, tik sumažėjo dalis metastazių. Tapo aišku, kad vienintelė galimybė sustabdyti ligą – operacija, po kurios neliktų jokio akimi matomo naviko. Vėl prireikė komandinio sprendimo: gydytojai radiologai, onkoginekologai, abdominaliniai chirurgai ir intervencinis radiologas nagrinėjo kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso vaizdus. Buvo padaryta išvada – misija įmanoma, tačiau reikalingas sudėtingas kombinuotas gydymas.
Operacija truko daugiau nei šešias valandas. Onkoginekologas pašalino dubens naviką, pakitusius limfmazgius, taukinę, pilvaplėvės metastazes, o abdominalinis chirurgas – dalį pažeistų kepenų. Tačiau dalies metastazių išoperuoti nebuvo įmanoma, nes jos buvo pernelyg arti pagrindinių kepenų kraujagyslių. Tuomet intervencinis radiologas atliko kepenyse likusių metastazių intraoperacinę radiodažnuminę abliaciją, taip neįmanomą pavertęs įmanomu. Siekiant pašalinti mikroskopines metastazes, po operacijos buvo pakartotinai taikyta chemoterapija. Daivos liga neprogresuoja daugiau nei 7 metus.
Intervencinių radiologų vaidmuo gydymo procese
Gydytoja M. Montrimaitė pasakojo, kad išvengdami didelių pjūvių, intervencinės radiologijos gydytojai gali paimti biopsijos mėginių iš sunkiai prieinamų vietų, kai reikia patvirtinti vėžio diagnozę, naviko morfologinį tipą ar nustatyti ligos atkrytį. Jie taip pat atlieka gydomąsias intervencijas – metastazių abliaciją, kuri leidžia išvengti sudėtingo chirurginio gydymo. „Intervenciniai radiologai yra didžiausi pagalbininkai stabdant navikų sukeltus masyvius kraujavimus iš lyties organų“, – tikino gydytoja M. Montrimaitė. Gyvybę gelbstinčios procedūros metu atliekama gimdos arterijų embolizacija, kai per šlaunies arteriją zondu patenkama į naviką maitinančias arterijas, jos užkemšamos ir taip sutrikdoma auglio kraujotaka.
Intervencinių radiologų dalyvavimas yra svarbus koreguojant chirurginio gydymo ar onkologinės ligos sukeltas komplikacijas. Šie specialistai atlieka hematomų, abscesų, limfocistų naikinimo procedūras, padedančias išvengti pakartotinių operacijų. NVI Diagnostinės ir intervencinės radiologijos skyriaus vyriausiasis ordinatorius M. Trakymas teigia, kad Lietuvoje taikomi metodai atitinka Europos klinikų patirtį.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
M. Trakymas paaiškina, kad minkštuosiuose audiniuose atsiradę navikai gali būti judrūs dėl paciento kvėpavimo ar žarnyno judesių. Naviko vietą aptikti padeda vaizdinis tyrimas. Pavyzdžiui, prieš atliekant inkstų ar kepenų abliaciją būtinas magnetinio rezonanso tyrimas, kurio vaizdai realiu laiku suliejami su kompiuterinės tomografijos vaizdu jau operacijos metu. Gydytojui svarbu tiksliai įvertinti kampus ir matmenis, nes nuo to priklauso gydymo sėkmė. Būtina sunaikinti ne tik naviką, bet ir maždaug centimetro dydžio kraštą aplink jį, kad neliktų piktybinių ląstelių. Nesudarius abliacinio krašto, navikas gali atsinaujinti, ir tada reikalinga papildoma abliacija.
Intervenciniai metodai taip pat gali būti sėkmingai taikomi ir krūtų navikams naikinti. Tokie bandymai yra eksperimentinės fazės, taip gydomas geros prognozės ir neišplitęs krūties vėžys. Buvo atlikta ne viena tokia operacija, kai dėl pacientės būklės buvo atsisakyta klasikinės operacijos, o navikas nereagavo į vaistus. Krioabliacija tuomet padėjo pašalinti naviką. Nustačius plaučių metastazes, taip pat daromos abliacijos. Žinoma, svarbūs yra saugumas, efektyvumas ir operacijos kaina, nes kiekvienas gydymo metodas turi privalumų ir trūkumų.
Dažnas pacientų klausimas: „Ar galiu pagyti?“ Į jį ne visada lengva atsakyti, nes pas specialistus atvyksta ligoniai, kuriems nepadeda standartiniai gydymo metodai. Tačiau, jei intervencinė onkologija gali padėti, rizika dažniausiai atsiperka, o naikinant vėžį kiekvienas milimetras yra svarbus. Svarbiausia, kad navikus galima sėkmingai sunaikinti be didelio pjūvio ir skalpelio, suteikiant viltį tūkstančiams.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.