Epilepsija vis dar apipinta baimėmis: štai ką gydytojai nori, kad žinotumėte apie šią ligą

Epilepsija: simptomai, priežastys, priepuolių tipai ir šiuolaikinės gydymo galimybės

Epilepsija – viena dažniausių lėtinių neurologinių ligų, pasireiškianti pasikartojančiais priepuoliais, kuriuos sukelia staigūs, nekontroliuojami elektrinio aktyvumo pokyčiai smegenyse. Nors ši diagnozė visuomenėje vis dar siejama su baime ar klaidingais stereotipais, šiuolaikinė medicina leidžia daugeliui pacientų gyventi visavertį gyvenimą, kontroliuojant ligos simptomus.

Epilepsijos priepuoliai gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniausiai jie siejami su traukuliais, sąmonės netekimu, kūno sustingimu ar nevalingais judesiais. Tačiau ne visi priepuoliai atrodo taip dramatiškai. Kai kuriais atvejais žmogus gali tiesiog trumpam „atsijungti“, nereaguoti į aplinką, atlikti pasikartojančius judesius ar jausti keistus pojūčius.

Priepuolių pobūdis priklauso nuo to, kuri smegenų sritis paveikiama. Židininiai priepuoliai kyla vienoje smegenų dalyje ir gali pasireikšti lokaliais simptomais – rankos trūkčiojimu, jutimų pakitimais, regos ar klausos haliucinacijomis. Generalizuoti priepuoliai apima abi smegenų puses ir dažniau sukelia viso kūno traukulius bei sąmonės netekimą.

Epilepsijos priežastys gali būti įvairios. Kai kuriais atvejais ji susijusi su genetiniais veiksniais, smegenų vystymosi ypatumais. Kitais – su galvos traumomis, insultu, infekcijomis, smegenų augliais ar medžiagų apykaitos sutrikimais. Tačiau daliai pacientų tiksli priežastis taip ir nenustatoma.

Liga gali prasidėti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau diagnozuojama vaikystėje arba vyresniame amžiuje. Vaikams epilepsijos formos neretai būna susijusios su smegenų brandos procesais, o dalis jų gali išnykti augant.

Priepuolius gali išprovokuoti tam tikri veiksniai. Miego trūkumas, stiprus stresas, alkoholis, mirksinčios šviesos, karščiavimas ar net hormonų svyravimai gali padidinti priepuolio riziką. Dėl to pacientams rekomenduojama vengti individualių provokuojančių faktorių.

Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais simptomais ir tyrimais. Vienas svarbiausių – elektroencefalograma (EEG), registruojanti smegenų elektrinį aktyvumą. Taip pat gali būti atliekama magnetinio rezonanso tomografija, padedanti nustatyti struktūrinius pakitimus.

Gydymo pagrindas – priešepilepsiniai vaistai. Jie slopina patologinį smegenų aktyvumą ir mažina priepuolių dažnį. Daugeliui pacientų pavyksta pasiekti gerą kontrolę vartojant tinkamai parinktą medikamentą.

Kai kuriais atvejais, jei vaistai neveiksmingi, taikomi kiti metodai – chirurginis gydymas, klajoklio nervo stimuliacija, specialios dietos, pavyzdžiui, ketogeninė dieta. Pastaroji dažniau taikoma vaikams.

Svarbu žinoti, kaip elgtis priepuolio metu. Pirmiausia reikia užtikrinti žmogaus saugumą – patraukti pavojingus daiktus, paguldyti ant šono, nieko nekišti į burną. Dažniausiai priepuolis praeina savaime per kelias minutes. Ilgiau trunkant ar pasikartojant būtina kviesti medikus.

Epilepsija veikia ne tik fizinę, bet ir psichologinę savijautą. Socialinė stigma, baimė patirti priepuolį viešumoje, vairavimo ar darbo apribojimai gali kelti emocinių sunkumų. Todėl svarbi kompleksinė pagalba – tiek medicininė, tiek psichologinė.

Pastaraisiais metais gydymo galimybės sparčiai tobulėja. Naujos kartos vaistai pasižymi mažesniu šalutiniu poveikiu, o pažangios neurochirurginės technologijos leidžia tiksliau nustatyti ir gydyti priepuolių židinius.

Dalis pacientų, ypač vaikų, ilgainiui gali pasiekti ilgalaikę remisiją. Tai reiškia, kad priepuoliai išnyksta ar tampa labai reti. Vis dėlto gydymo nutraukimas visada sprendžiamas tik gydytojui įvertinus riziką.

Gyvenimo būdas taip pat svarbus. Reguliarus miegas, streso kontrolė, vaistų vartojimo režimo laikymasis, alkoholio ribojimas padeda geriau kontroliuoti ligą.

Apibendrinant galima teigti, kad epilepsija – sudėtinga, tačiau valdoma neurologinė liga. Ankstyva diagnostika, tinkamas gydymas ir aplinkinių supratimas leidžia daugeliui sergančiųjų gyventi aktyvų, visavertį gyvenimą. Svarbiausia – nebijoti diagnozės, laikytis gydymo plano ir užtikrinti saugią aplinką kasdienybėje.

Patiko straipsnis? Pasidalink!
👁️ 39 peržiūrų


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *