Daugelis COVID-19 persirgusių žmonių susiduria su ilgalaikiais sveikatos sutrikimais, žinomais kaip pokovidinis sindromas. Viena iš paslaptingiausių ir labiausiai varginančių būklių – vadinamasis „smegenų rūkas“, pasireiškiantis mąstymo, susikaupimo ar atminties sutrikimais. Naujausi Oksfordo ir Lesterio universitetų mokslininkų tyrimai atskleidžia galimą šio reiškinio priežastį: kraujo krešulius.
Kraujo baltymai atskleidžia tiesą
Ištyrę 1837 asmenis, kurie sunkiai sirgo koronavirusu ir buvo gydomi ligoninėse, mokslininkai identifikavo du svarbius kraujo baltymus: fibrinogeną ir D-dimerą. Šių baltymų kiekis kraujyje, pasak tyrėjų, gali tiesiogiai rodyti, kad viena iš pokovidinio sindromo priežasčių yra kraujo krešulių susidarymas.
Nustatyta, kad maždaug 16 procentų pacientų, sunkiai sirgusių COVID-19 liga, mažiausiai šešis mėnesius patiria minėtus pažinimo sutrikimus. Nors tyrimas sutelkė dėmesį į sunkios formos atvejus, pastebėta, kad „smegenų rūkas“ gali išsivystyti ir po lengvesnių infekcijos variantų.
Kaip kraujo krešuliai veikia smegenis?
Žurnale „Nature Medicine“ paskelbtas tyrimas detaliau nagrinėja mechanizmą. Paaiškėjo, kad padidėjęs fibrinogeno ir D-dimero kiekis yra tiesiogiai susijęs su „smegenų rūku“. Fibrinogenas gali tiesiogiai paveikti smegenis ir jų kraujagysles, o D-dimeras dažnai signalizuoja apie kraujo krešulių buvimą plaučiuose. Smegenų veiklos sutrikimai, tokiu atveju, gali kilti dėl deguonies trūkumo, kurį sukelia šie krešuliai.
Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad asmenys, kurių D-dimerų kiekis buvo didelis, dažnai skundėsi dideliu nuovargiu, dusuliu ir patirdavo sunkumų išlaikant darbingumą. Panašūs rezultatai buvo gauti ir JAV atliktame tyrime, patvirtinant atradimų patikimumą.
Sudėtingas kelias po ligos
Oksfordo universiteto profesorius Paulas Harrisonas pabrėžia, kad šių prognozių ir galimų mechanizmų nustatymas yra „pagrindinis žingsnis“ siekiant suprasti „smegenų rūką“ po koronaviruso. Nepaisant šio atradimo, mokslininkai pripažįsta, kad gali egzistuoti ir kitos pokovidinio sindromo priežastys.
Lesterio universiteto profesorius Krisas Braitlingas priduria, kad COVID-19 infekcijos sukelti kvėpavimo sutrikimai vargiai gali praeiti be liekamųjų reiškinių.
Anot jo, ūmi liga „sukelia pasekmes fizinei ir psichinei sveikatai“.
Ryškus to pavyzdys – Lankašyro universiteto dėstytojas Simonas Retfordas, kuris 2020 m. spalį užsikrėtęs COVID-19, dvi savaites praleido komoje. Nors praėjo daugiau nei dveji metai, S. Retfordas tik iš dalies atsigavo – apie 60–70 proc. buvusios būsenos. Jis vis dar susiduria su dėmesio koncentracijos, trumpalaikės atminties ir minčių eigos sutrikimais.
„Pernai gegužę pradėjau eiti kursų vadovo pareigas ir buvau tarsi labai lėtas kompiuteris, kuris sunkiai įsijungia“, – pasakoja jis. Nors anksčiau dirbo policijoje, dabar tokio darbo atlikti negalėtų dėl greitai pasireiškiančio nuovargio. Vis dėlto S. Retfordas išlieka optimistiškas: „Aš vis dar esu čia, o tūkstančių jau nebėra.“
Ką reiškia šios išvados?
Tyrimo autoriai iš Oksfordo ir Lesterio universitetų akcentuoja, kad jų išvados kol kas susijusios tik su pacientais, kurie dėl COVID-19 buvo paguldyti į ligoninę. Tai yra „pirmoji dėlionės dalis“, ir, norint pasiūlyti ar išbandyti bet kokį galimą gydymą, reikalingi tolesni išsamūs tyrimai. Be to, pažinimo problemos buvo stebimos praėjus 6 ir 12 mėnesių po ligos, naudojant testus ir klausimynus, kurie galbūt nėra pakankamai jautrūs, kad užfiksuotų visus niuansus. Šis atradimas atveria naujas perspektyvas pokovidinio sindromo gydymui ir valdymui.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.