Vis dažniau mokslininkai ir gydytojai atkreipia dėmesį į kasdienius pasirinkimus, kurie gali turėti įtakos ilgalaikei sveikatai. „Tiesa ta, kad dabar suprantame, jog didelę vėžio rizikos dalį lemia mūsų aplinka ir kasdieniai veiksniai – ne tik mūsų genai”, – sako dr. S.Kamathas. Ši mintis ypač aktuali, kai kalbame apie maisto laikymą plastikiniuose induose ir galimą cheminių medžiagų patekimą į maistą.
Kodėl onkologai kelia susirūpinimą
Onkologai pabrėžia, jog vėžys dažniausiai susidaro ne dėl vieno didelio įvykio, o dėl daugelio mažų, ilgalaikių poveikių. „Vėžio rizika, jei nekalbame apie paveldimumą, dažniausiai susidaro ne dėl vieno didelio įvykio, o dėl daugybės mažų poveikių, kurie kartojasi metų metus”, – aiškina dr. Tingting Tan, medicinos onkologė ir hematologė. Plastikiniai indai gali būti vienas iš tokių veiksnių, ypač jei juose laikomas karštas ar rūgštus maistas arba indai yra seni ir subraižyti.
Kokios cheminės medžiagos kelia riziką?
Plastikai gali išskirti įvairius junginius, pavyzdžiui, bisfenolį A (BPA), ftalatus ar stireną, taip pat smulkias plastiko daleles – mikroplastikus. Dr. Adeelis Khanas atkreipia dėmesį: „Tokie indai gali išskirti panašias pakaitines chemines medžiagas, kurios dar nėra iki galo ištirtos ir suprastos”. Nors daugelis gamintojų naudoja medžiagas be BPA, jų pakaitalai taip pat gali turėti biologinį poveikį, kurio mastas dar nėra iki galo aiškus.
Praktiniai patarimai ir alternatyvos
Visų pirma ekspertai ragina neskubėti išmesti visko, bet pradėti keisti įpročius. „Vėžį retai sukelia vienas veiksnys”, – sako dr. S. Kamathas, pabrėždamas, kad svarbu mažinti bendrą cheminį ir aplinkos poveikį per laiką. Labai paprasti veiksmai: nesildyti maisto plastike mikrobangų krosnelėje, neleisti karštam maistui tiesiogiai liestis su plastiku ir pakeisti subraižytus indus stikliniais ar keramikiniais.
Kasdieniai žingsniai, kurie sumažina riziką
Rekomenduojama: 1) maistą atvėsinti iki kambario temperatūros prieš dedant į indus; 2) naudoti stiklą arba nerūdijantį plieną; 3) reguliariai tikrinti dangtelių ir tarpiklių būklę; 4) vengti vienkartinių plonų plastikinių dėžučių dažnam naudojimui. Net keli pakeitimai – pavyzdžiui, nustoti kaskart šildyti maistą plastike ir pakeisti nusidėvėjusius indus – reikšmingai sumažina galimą cheminių medžiagų eksponavimą.
Santrauka
Ne vienas kasdienis sprendimas lemia sveikatą, tačiau nerimauti neverta: svarbu imtis nuoseklių, praktiškų žingsnių. Pagrindinis tikslas – sumažinti nereikalingą kontaktą su plastiko cheminėmis medžiagomis, ypač karšto maisto atveju, ir pasirinkti ilgaamžiškesnes, atsparesnes alternatyvas, kurios padeda kontroliuoti sveikatą ilgalaikėje perspektyvoje.