Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas kunigas teol. mgr. Marius Talutis aptaria, kokiomis aplinkybėmis kremavimas gali būti laikomas netinkamu ir kokią vietą šiuolaikinėje laidojimo praktikoje užima tradicinis palaidojimas. Kunigo žodžiai patvirtina, kad laidojimo papročiai keičiasi kartu su visuomenės gyvenimo būdais ir technologine pažanga.
Laidojimo papročiai ir visuomenės kaitos kontekstas
„Mes šiuo metu esame veikiami trijų gyvenimo būdo kultūrų – agrarinės (kaimo), pramoninės (miesto) ir skaitmeninės (virtuali, debesys). Tad ir laidojimo papročiai kinta – nuo palaidojimo kape mažose kaimo kapinaitėse iki miesto daugiabučius primenančių kolumbariumų, ir galiausiai išbarstymas jūroje, o ateityje greičiausiai bus ir išbarstymas kosmose“, – sako Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas kunigas teol. mgr. Marius Talutis.
Talutis atkreipia dėmesį, kad pokyčiai yra natūralūs, bet sprendimai dėl kremavimo turėtų būti priimami atsakingai, ne modai. Bažnyčios dokumentuose (1963, 2016 ir 2023 m. instruktavimuose) nurodoma, jog kremavimas pats savaime neprieštarauja krikščioniškam mokymui, tačiau pirmenybė teikiama palaidojimui žemėje arba kriptoje.
Bažnyčios pozicija ir žmogaus norų gerbimas
Kunigas pabrėžia, kad svarbu gerbti asmens išreikštą valią: „Negalima kremuoti, jeigu žmogus gyvas prašė to nedaryti. Kaip ir negražu negerbti žmogaus valios, kuris prašė būti kremuojamas.” Tačiau jis taip pat įspėja prieš impulsyvius sprendimus, kai kremavimas tampa mados ar patogumo klausimu.
Talutis savo asmenine nuomone teigia, jog pelenai nebeturi tos pačios informacinės vertės kaip kaule išlikę palaikai, todėl jie mažiau liudija apie žmogaus gyvenimą ir tapatybę. Dėl to jis rekomenduoja, kai įmanoma, rinktis tradicinį palaidojimą arba užtikrinti, kad pelenai būtų pagarbiai palaidoti žemėje.
Praktiniai patarimai artimiesiems ir dvasinis pasiruošimas
Kunigas akcentuoja, kad per Vėlines svarbu ne vien išorinė kapų priežiūra, bet ir dvasinis pasiruošimas: dalyvavimas šv.
Mišiose, Išpažintis, malda ir atminimo apeigos. Jeigu nėra galimybių lankyti kapų, malda bažnyčioje ar namuose yra prasmingas pasirinkimas, nes tikintiesiems atmintis ir šventųjų bendrystė išlieka ryšiu su mirusiaisiais.
Talutis taip pat ragina vengti kapų puošybos konkurencijos: svarbesnės yra maldos, šv. Mišių auka ir gerieji darbai nei gėlių ar žvakių gausa. Gedulas kiekvienam žmogui eina savaip — svarbu suteikti palaikymą ir laiko netekties apdorojimui.
„Krikščionių tikėjimo didžioji dovana – amžinasis gyvenimas, kuris kaip žvaigždės danguje pranoksta mūsų suvokimo ribas. Savo artimą žmogų turėjęs čia žemėje kaip bendrakeleivį – dabar turi kaip draugą, užtarėją Danguje pas Dievą. Tu nepraradai žmogaus, praranda tie, kurie nemyli.” Šie žodžiai primena, kad ir pasirinkimai dėl laidotuvių turėtų būti vedami pagarba, tikėjimu ir šeimos vienybe.