Kai pacientas išrašomas iš ligoninės, tai dažnai suvokiama kaip didžiausias išbandymas įveiktas. Tačiau iš tiesų tai tik pradžia – namuose prasideda jautrus pereinamasis etapas, kai nebėra nuolatinės specialistų priežiūros, o rizikos veiksniai gali tapti labiau pastebimi. Reabilitacija ir atsargus režimas namuose lemia tolimesnį atsigavimą ir komplikacijų rizikos mažinimą.
Vieni bijo judėti, kiti pervertina jėgas
„Ligoninėje pacientas buvo stebimas visą parą, o grįžęs namo jis turi pats sekti savo būklę. Nors didžiausias pavojus dažniausiai jau būna praėjęs, organizmas dar nėra visiškai sustiprėjęs. Tuo metu gali pasireikšti širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumo požymiai, infekcija, trombozė ar, retesniais atvejais, pasikartoti skausmai krūtinėje“, – sako gydytoja. Ši citata pabrėžia, kad rizikos ne visada akivaizdžios ir gali atsirasti net po išrašymo.
Psichologinis paciento atsakas taip pat svarbus: vieni baiminasi judėti ir dėl to ilgiau išlieka pasyvūs, o kiti skuba grįžti į priešligoninį gyvenimo ritmą. „Vieni žmonės po infarkto ar operacijos jaučiasi tarsi stikliniai – bijo, kad judėdami sau pakenks, todėl daugiau guli. Kiti, priešingai, pervertina savo galimybes ir iš karto ima gyventi taip, kaip iki ligos. Tačiau širdžiai po tokio įvykio reikia ne visiško nejudrumo ir ne staigaus krūvio, o saugaus, nuosekliai didinamo fizinio aktyvumo“, – aiškina gydytoja.
Susigrąžinti pasitikėjimą kūnu
Saugiausias kelias į normalų kasdieninį gyvenimą – individuali reabilitacija. Jos metu specialistai įvertina fizinį pajėgumą ir sudaro pratimus, kurie pamažu didina krūvį. „Reabilitacijoje galima nustatyti žmogui tinkamą treniruojamą pulsą, stebėti, kaip organizmas reaguoja į krūvį, ir palaipsniui stiprinti raumenis bei ištvermę. Kai pacientas pamato, kad jo kūnas gali saugiai judėti, vėliau jam lengviau tai daryti ir namuose“, – pabrėžia gydytoja.
Be fizinio stiprinimo, reabilitacija moko atpažinti pavojingus simptomus, tvarkyti vaistų režimą ir valdyti kasdienę veiklą. Tai taip pat suteikia emocinį palaikymą – pacientas nebe toks vienišas sprendžiant, kiek judėti ir kada kreiptis pagalbos.
Kaip judėti saugiai?
Jei reabilitacija neprieinama iš karto, fizinį aktyvumą verta pradėti lėtai: pradžioje 10–15 minučių kasdien, vėliau palaipsniui didinti iki 30–60 minučių. Tinkamiausia pradžia – vaikščiojimas arba važiavimas dviračiu. Pradėti bėgti po infarkto nėra rekomenduojama. Naudinga taikyti paprastą kalbėjimo taisyklę: jei judėdamas dar galite kalbėti sakiniais ir neuždūstate, krūvis dažniausiai tinkamas.
„Svarbiausia – ne pradėti nuo didelio krūvio, o pasirinkti veiklą, kuri žmogui maloni ir saugi. Dažniausiai pradžioje tai būna vaikščiojimas arba važiavimas dviračiu. Po infarkto ar širdies operacijos pradėti nuo bėgimo tikrai nereikėtų“, – pažymi gydytoja. Taip pat būtina įtraukti apšilimą ir atvėsinimą, stebėti pulsą ir, atsiradus skausmui ar stipriam dusuliui, nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Sveikimas – procesas
Atsigavimas po infarkto trunka skirtingai: vieniems pagerėja per kelias savaites ar mėnesius, kitiems prireikia ilgiau. Vidutiniškai pirmasis reikšmingas etapas trunka apie tris mėnesius, tačiau pilnas atsistatymas priklauso nuo širdies funkcijos, gretutinių ligų ir paciento įsitraukimo į reabilitaciją. „Kartais žmonės nori stebuklingos tabletės, kuri viską sutvarkytų be jų pačių pastangų. Tačiau po širdies ligų svarbu suprasti, kad atsistatymas yra procesas. Reikia judėti, stiprinti raumenis, mokytis taisyklingai kvėpuoti, laikytis vaistų vartojimo režimo“, – aiškina gydytoja.
Esminė žinia pacientams ir artimiesiems – nebijoti kreiptis pagalbos, planuoti reabilitaciją ir palaipsniui grįžti į kasdienybę prižiūrint specialistams. Tai sumažins komplikacijų riziką ir pagreitins sugrįžimą į savarankišką gyvenimą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.