Dėl vadinamojo Pieno įstatymo Lietuvoje jau seniai sulaužyta ne viena ietis, tačiau aršios diskusijos nerimsta. Nors teisininkai, ekonomistai ir net tarptautinės institucijos ne kartą šį įstatymą kritikavo, politikai vėl skuba jį gaivinti.
Situaciją lydi ir keisti paradoksai. Nors teismai yra konstatavę, kad Pieno įstatymas faktiškai nebegalioja nuo 2020 metų vidurio, tačiau su jo įgyvendinimu susijusios valstybinės institucijos vos ne iki šiol veikė taip, tarsi jis galiotų. O ir patys pieno rinkos dalyviai – tiek ūkininkai, tiek perdirbėjai teigia naujo įstatymo neprašę ir nematantys jo reikalingumo.
Vis dėlto Žemės ūkio ministerija rengia naują jo redakciją. Kritikai sako, kad tai labiau primena politinį reagavimą į krentančias pieno kainas nei nuoseklią pieno sektoriaus politiką.
Krentant pieno supirkimo kainoms – siūlo išeitį
– Kaip vertinate Pieno įstatymo naująją redakciją?
– Viena iš valdančiųjų Seimo frakcijų pasirašė Pieno įstatymą esą, kad jis yra geras ir reikalingas. Bet perskaitęs pradinį jo variantą įsitikinau, kad jis jokių problemų nesprendžia. Tuomet, kai pieno supirkimo kaina mažėja, visada Seimo Kaimo reikalų komitetą pasiekia galybė ūkininkų skundų, o kai ji ima kilti – aistros nurimsta. Šiuo metu jau regima kainų kilimo tendencija, ir, manau, aistros dėl įstatymo labai greitai nurims.
– Koks sprendimas, jūsų nuomone, būtų racionaliausias pieno sektoriuje?
– Iš tiesų reikėtų numatyti sutarčių galiojimo terminus, jų tęstinumą, nustatyti, kuri pieno supirkimo kainos dalis yra pastovioji.
Ir dar vienas dalykas, kurio niekaip neįmanoma įveikti – ūkiai nežino tikslios pieno gamybos savikainos. Nuolat bandoma aiškinti, kad kažkas turi būti atsakingas už savikainos paskaičiavimą, bet to vis dar nėra. Nežinia ir tai, kokią metodiką pasiūlytų ekonomistai. O kol tokio paskaičiavimo nėra, įstatyme negali būti įrašyta ir nuostata, kad žaliavinio pieno supirkimo kaina negali būti mažesnė už gamybos savikainą.
Kadangi tai neįgyvendinami dalykai, dabartinis įstatymo projektas iš esmės yra niekinis. Suprantama, kad pieno tiekėjai nori ilgalaikių sutarčių su jo supirkėjais, bet šiuo metu jų beveik nėra. Sutartys paprastai sudaromos mėnesiui, tad ir žaliavinio pieno supirkimo kaina keičiasi kiekvieną mėnesį. Pastovioji – sutartyje fiksuota pieno supirkimo kainos dalis – yra mažiau reguliuojama, tačiau reikėtų pereiti prie kitų bazinių standartų, nes vis dar laikomasi jų sovietinių – 3,4 proc. riebalų ir 3 proc. baltymų.
– Vis dėlto ūkininkai dažnai kalba apie nesąžiningą kainodarą. Ko jie tikisi iš įstatymo?
– Anksčiau būta siūlymų į nacionalinę teisę perkelti ES nesąžiningos prekybos direktyvą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią didiesiems prekybos tinklams ir perdirbėjams piktnaudžiauti savo galia prieš silpnesnius tiekėjus. Direktyvos nuostatas būtų galima pritaikyti ir pieno sektoriui. Tai skatintų sąžiningus santykius visoje pieno tiekimo ir produktų gamybos grandinėje, bet patys žemdirbiai anuomet tam nepritarė sakydami, kad jiems reikia „kažko daugiau“. Iš esmės jie nori, kad, pasitelkus įstatymą, kas nors pradėtų reguliuoti mažmeninės prekybos antkainius parduotuvėse. Kitaip tariant, kad dalimi prekybininkų gaunamo pelno būtų pasidalinta su žemdirbiais, tačiau pamirštama, kad prekybininko antkainis anaiptol dar nėra jo pelnas. Apskritai visa tai yra rinkos santykiai, kurie reguliuojami sutartimis tarp pieno produktų gamintojų ir prekybininkų. Ūkininkai šioje grandinėje yra tretieji asmenys. Jie žaliavinį pieną parduoda perdirbėjams, o ne prekybininkams.
Be to, rinkoje veikia ir konkurencija. Parduotuvėse gausu pigesnių pieno produktų iš Lenkijos. Jei importuoto pieno litras kainuoja apie 1 eurą, o lietuviškas – apie 1,75 euro, žmonės patys renkasi, kurį pirkti.
– Aukščiausiasis administracinis teismas neseniai konstatavo, kad Žemės ūkio ministerija keletą metų neteisėtai ribojo privačių laboratorijų patekimą į pieno tyrimų rinką, nors Pieno įstatymas nebegalioja nuo 2020-ųjų liepos. Valstybinė laboratorija „Pieno tyrimai“ faktiškai veikė kaip monopolis, neturėdamas tam teisinio pagrindo, o konkurencija buvo užblokuota iki pat 2026 m. sausio, kai teismas leido į rinką žengti ir privačioms laboratorijoms. Kaip vertinate šią situaciją – ar Lietuva iš tiesų tampa vienintele ES šalimi, bandančia gaivinti įstatymą, kurio galiojimą teismai panaikino, ir kaip šis ilgametis pieno tyrimų monopolis atsiliepė sektoriaus skaidrumui bei ūkininkų padėčiai?
– Taip, tas monopolis vis dar egzistuoja. Ar tai gerai? Kitose žemės ūkio srityse tokios monopolijos nėra ir jos dar niekam neprireikė. Pieno tyrimai galėtų būti kontroliniai, kaip kad šiuo metu yra, tarkim, grūdų prekybos sektoriuje.
Iš ūkininkų grūdus perkančios įmonės atlieka laboratorinius tyrimus mėginių, paimtų iš grūdvežio. Jų duomenys, liudijantys apie grūdų kokybę, turi įtakos galutinei supirkimo kainai, pavyzdžiui, baltymų kiekis, kviečių glitimo indeksas, drėgnumas ir kiti. Jeigu ūkininkas nesutinka su grūdų supirkėjo laboratorijoje atliktų tyrimų duomenimis, jis gali tos pačios siuntos mėginį nusiųsti tyrimams į Valstybinės augalininkystės tarnybos laboratoriją ir palyginti tyrimų parametrus. Toks mechanizmas galėtų veikti ir pieno supirkimo rinkoje.
Pieno supirkimo įmonės turi savo laboratorijas ir tiria kiekvieną atvežamo pieno siuntą, – kiekvieną pienvežį, o „Pieno tyrimai“ šiuo atveju dubliuoja jų darbą. Bet kadangi tai – valstybės įmonė, niekas nenori tokios monopolijos panaikinti. O ir dabartinė valdžia yra socialistinė, kuri visada pasakys, kad darbo vietos yra ypač svarbios.
Tačiau turime pagaliau įvertinti, kiek valstybei kainuoja tokia monopolija ir ar ji iš viso reikalinga. Juk nėra sukurta kažkokių atskirų bulvių ar daržovių supirkimo laboratorijų, mėsos supirkimo – taip pat. Jeigu taip nutiktų, kad ūkininkas – pieno pardavėjas – suabejotų pieno perdirbėjų laboratorijose atliktų tyrimų duomenimis, tuomet jis galėtų kreiptis į arbitrą – nepriklausomą laboratoriją.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.