Vilniuje surengta iškilminga Valdo Adamkaus 100-mečio šventė paliko stiprų emocinį įspūdį – vakarą vainikavo bendras choras, publikos ir televizijos žiūrovų sveikinimas, o prezidento akyse nuriedėjo ašara. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusi publika, atsidavę bičiuliai ir garbingi svečiai iš užsienio kartu dainavo „Su gimimo diena!“, o šis muzikinis sveikinimas tapo vakaro kulminacija.
Prezidento žodis ir asmeninės įžvalgos
Prieš šią muzikinę finalinę akimirką V. Adamkus kreipėsi į susirinkusiuosius su padėka ir apmąstymais apie gyvenimą, laisvę bei bendrystę. „Žvelgiu į jus su dėkingumu už tai, kad šiandien esame kartu. Ir už tai, kad vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu buvome šalia – dirbome, sprendėme Lietuvos laisvės bylą, kūrėme savo valstybę“, – iškilmingoje šventėje kalbėjo V. Adamkus.
Ilgesnėje kalboje jis apibendrino savo gyvenimo patirtis ir vertybes: „Matau prieš akis skaičių „šimtas“ ir galvoju: kaip istorija gali paveikti žmogaus gyvenimą ir kaip žmogus gali paveikti istoriją. Mano gyvenimą istorija labiausiai paveikė praėjusio amžiaus viduryje. Sovietų, nacių ir vėl sovietų okupacijos parodė, ko netenkame. Būdamas jaunas supratau, kokia vertybė yra laisvė, ir tai tapo mano gyvenimo pagrindu. Kiek galėjau, stengiausi ginti savo, savo tautos, savo valstybės laisvę. Šioje kovoje nieko nebūčiau pasiekęs be jūsų, be Lietuvos žmonių. Kazys Grinius, Gabrielius Žemkalnis, Vytautas Kavolis ir Stasys Lozoraitis, daugybė kitų asmenybių vedė mane tikruoju vertybiniu keliu. Žmonės, su kuriais teko ir tenka bendrauti, buvo ir lieka mano stiprybė ir mano atrama“, – pridūrė jis.
Emocijos, atminimas ir dėkingumas
Vakaras buvo ne tik politikos ir visuomeninės veiklos apžvalga, bet ir asmeninių prisiminimų renginys. „Daug visko buvo. Sėkmių ir abejonių, likimo smūgių ir gražių laimėjimų. Dariau, ką galėjau. Ir šiandien atvirai žvelgiu žmonėms į akis.
Ypač į jaunimą, kurio esu klausęs: kas, jeigu ne jūs? Kas, jeigu ne jūs kurs ateities tėvynę, kas jeigu ne jūs tvarkys ją laisvės ir demokratijos pagrindais? Ačiū visiems, kas į šį klausimą atsako savo kasdieniu darbu. Ačiū visiems, su kuriais ėjome ir einame tuo pačiu keliu – Lietuvos keliu. Ačiū jums, brangūs ir mylimi Lietuvos žmonės, kad leidote ir leidžiate būti vienu iš jūsų“, – kalbėjo jis.
Tuo pačiu V. Adamkus prisiminė ir savo gyvenimo partnerę Almą, pabrėždamas jos svarbą: „Negaliu nepaminėti Almos – žmogaus, kuris man buvo didžiausia Dievo ir likimo dovana, su kuriuo nuėjome ilgą kelią, kuriame nebuvo pagailėta nei sunkumų, nei išbandymų“, – kalbėjo prezidentas.
Šventė subūrė ne tik politikos bei kultūros elitą, bet ir platesnę visuomenę – daugelis žiūrovų per televiziją stebėjo prabangų jubiliejų ir jautrias akimirkas. Emocijos, prisiminimai bei dėkingumo tonas vakarą padarė intymiu ir įvairiapusišku: tai buvo tiek valstybės, tiek asmeninė pažintis su žmogumi, kuris per savo gyvenimą aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, dirbo JAV ir vėliau buvo išrinktas prezidentu 1998 ir 2004 m.
Vakaro kulminacija – bendras sveikinimas ir prezidento užjaudinimas – priminė, kad net vieši renginiai gali tapti intymiais asmeninių jausmų ir atminties momentais, kurie susieja visuomenę ir jos vadovus bendrame pagarbos ir atminimo kontekste.