Kilęs ginčas tarp socialinės apsaugos ir darbo ministrės Ingos Ruginienės ir vaikų bei paauglių psichiatro Lino Slušnio vėl paskatino viešą diskusiją apie atsakomybę, skubią medicininę pagalbą ir pažeidžiamų vaikų teises. Žurnalistė ir visuomenininkė Daiva Žeimytė-Bilienė ragina dėmesį nukreipti nuo politinių interpretacijų į konkrečius medicininius faktus ir viešinti ligoninės atlikto tyrimo išvadas.
Skaudi jaunuolio istorija
Byla susijusi su jaunesnio paauglio šeima, kurios istorija sukrėtė visuomenę. Praėjusiais metais iš mokyklos grįžęs paauglys namuose rado mirusią motiną, o vėliau jo tėvas buvo nuteistas už narkotikų laikymą. Tėvas ilgą laiką vienas rūpinosi sūnumi, turinčiu daugialypį raidos sutrikimą (autizmą), todėl šeimos padėtis buvo ypač trapi. Po teismo sprendimo vaikas laikinai perduotas šeimos draugės globai.
Viešoje erdvėje taip pat pasirodė teiginiai, kad šeimoje galėjo būti ir psichotropinių medžiagų vartojimo problemų. Tėvas teigė vartojęs narkotikus po žmonos netekties, o dalį medžiagų esą rado pareigūnai. Visa istorija tapo plačiai žinoma tada, kai paauglys mėgino atimti sau gyvybę, o tai sukėlė diskusijas apie laiku suteiktą pagalbą ir atsakingų institucijų veiksmingumą.
Kalbos ir pagalbos prieštaros
Vienas pagrindinių ginčų taškų tapo teiginiai apie kalbos barjerus. I. Ruginienė kritikavo L. Slušnį už tai, kad, jos teigimu, psichiatras atsisakė teikti pagalbą rusų kalba kalbančiam vaikui. Psichiatras atkirto, kad kalbėti rusiškai jis gali, bet pabrėžė, jog suaugusieji Lietuvoje privalo mokėti valstybinę kalbą, o atvykę tarnybos atstovai nepanoro versti. Abi pusės pateikia skirtingas versijas, o kol kas trūksta išsamių medicininių faktų, kurie pagrįstų vieną ar kitą teiginį.
D. Žeimytė: „Ką parodė ligoninės tyrimas?“
Reagavusi į skandalą, D. Žeimytė-Bilienė savo feisbuke ir žiniasklaidai iškėlė esminį klausimą: „Man Slušnio ir Vaiko teisių istorijoje liko vienintelis esminis klausimas – ką parodė ligoninės tyrimas?
Nuomonių, politinių, istorinių ar asmeninių, galime turėti kokių tik norime. Bet jeigu pradėsime pagal jas spręsti, kaip ir kam suteikiama medicininė pagalba, turėsime daug didesnių problemų nei ginčas dėl vienos kalbos. Todėl labai reikia trumpos ir aiškios tyrimo išvados – kad pagaliau kalbėtume apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, o ne apie tai, ką kiekvienas šioje istorijoje norime pamatyti“, – atkreipti dėmesį į kitą istorijos pusę prašė D. Žeimytė-Bilienė.
Tokie pareiškimai akcentuoja būtinybę skaidrumui ir faktų viešinimui. Viešos institucijos ir medicinos įstaigos turi aiškiai ir laiku pateikti tyrimų išvadas, kad būtų išvengta spekuliacijų ir politinių interpretacijų. Tai ypač svarbu atvejais, susijusiuose su vaikais ir paaugliais, kai sprendimai gali lemti jų saugumą ir sveikatą.
Tolimesni veiksmai turėtų apimti ne tik tyrimo rezultatų publikavimą, bet ir vertinimą, ar esamos procedūros vaikų psichikos sveikatos pagalbai yra pakankamos, ar reikia stiprinti vertimo, tarpkultūrinio bendravimo ir greitosios medicininės intervencijos mechanizmus. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad panašios istorijos nebebūtų paliktos interpretacijų ir emocijų sferai, o būtų sprendžiamos remiantis faktais ir profesionalumu.
