Antidepresantai tapo neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalimi – iki vieno iš šešių suaugusiųjų Europoje ir Šiaurės Amerikoje vartoja šiuos vaistus. Tačiau naujas, itin svarbus tyrimas pirmą kartą išsamiai įvertino skirtingų antidepresantų poveikį fizinei sveikatai, įspėdamas, kad dideli šalutinių poveikių skirtumai gali turėti reikšmingos įtakos ne tik pacientų gerovei, bet ir gydymo režimo laikymuisi.
Nors ekspertai pabrėžia, kad niekas, perskaitęs šį tyrimą, neturėtų nutraukti gydymo, mokslininkai ragina gydytojus kruopščiau derinti antidepresantus prie kiekvieno paciento poreikių. „Tarp antidepresantų yra didelių skirtumų, ir tai svarbu ne tik atskiriems pacientams – kadangi juos vartoja labai daug žmonių, net ir nedideli skirtumai gali turėti didelį poveikį visai populiacijai,“ – sakė tyrimo autorius profesorius Oliveris Howesas.
Pirmasis išsamus tyrimas atskleidžia netikėtus skirtumus
Kad antidepresantai veikia fizinę sveikatą, buvo žinoma jau seniai. Tačiau Londono Kingo koledžo ir Oksfordo universiteto atliktas tyrimas – pirmasis, kuris sudarė poveikio reitingą, leidžiantį lengviau palyginti vaistų poveikį. Mokslininkų komanda išanalizavo 151 tyrimą, apimantį 30 dažniausiai depresijai gydyti vartojamų vaistų ir daugiau nei 58 500 pacientų.
Nors ne visi patiria šalutinius poveikius, vidutiniškai rezultatai rodo ryškius skirtumus net per aštuonių savaičių gydymo laikotarpį:
- Aštuonių savaičių gydymas agomelatinu buvo susijęs su 2,4 kg svorio sumažėjimu, palyginti su maprotilinu, kuris sukėlė beveik 2 kg svorio padidėjimą.
- Širdies ritmo skirtumas tarp fluvoxamino, kuris jį lėtino, ir nortriptilino, kuris jį spartino, siekė net 21 dūžį per minutę.
- Kraujo spaudimo skirtumas tarp nortriptilino ir doksipino buvo 11 mmHg.
„Akivaizdu, kad nėra dviejų vienodų antidepresantų,“ – sakė Londono Kingo koledžo mokslininkas dr. Atheeshaan Arumuham. Šie skirtumai, anot jo, gali tapti kliniškai reikšmingi, nes padidina širdies smūgio ar insulto riziką.
Individualizuoto gydymo svarba: Pavyzdžiai iš praktikos
Dr. Toby Pillinger pabrėžė: „Paskutinis dalykas, kurio norėčiau, – kad ši istorija išgąsdintų žmones.
Noriu, kad ji suteiktų pacientams daugiau galios – skatintų juos imtis iniciatyvos ir priimti sprendimus kartu su gydytoju.“ Tai reiškia, kad net pacientai, turintys tą pačią depresijos diagnozę, gali būti geriau pritaikyti skirtingiems antidepresantams – priklausomai nuo jų sveikatos būklės ir asmeninių prioritetų.
Įsivaizduokime tris pacientus: Sarą (32 m.), Joną (44 m.) ir Janę (56 m.). Visi trys turi tą pačią depresijos diagnozę ir jiems rekomenduoti antidepresantai, tačiau kiekvienas nori išvengti skirtingų šalutinių poveikių:
- Sara labiausiai nerimauja dėl svorio prieaugio.
- Jonas jau turi padidėjusį kraujo spaudimą.
- Janė – aukštą cholesterolio kiekį.
Dr. Pillinger aiškina, kad kiekvienam būtų rekomenduojamas skirtingas vaistas. Sara turėtų vartoti antidepresantą, kuris nesukelia svorio padidėjimo – pavyzdžiui, agomelatiną, sertraliną ar venlafaksiną, o ne amitriptiliną ar mirtazapiną. Jonui tiktų citalopramas, escitalopramas arba paroksetinas, vengiant vaistų, didinančių kraujospūdį. Janė turėtų vengti venlafaksino, duloksetino ir paroksetino, kurie siejami su padidėjusiu cholesterolio kiekiu, o citalopramas arba escitalopramas jai tiktų labiau.
Kada generiniai vaistai tampa iššūkiu?
Mokslininkai teigia, kad pernelyg supaprastinta skirstyti antidepresantus į „gerus“ ir „blogus“. Nors amitriptilinas gali didinti svorį, širdies ritmą ir kraujospūdį, jis taip pat padeda malšinti skausmą ir gerina miegą.
Apskritai dažniausiai skiriama antidepresantų grupė – SSRI (selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai), tokie kaip paroksetinas, citalopramas, escitalopramas ir sertralinas – paprastai sukelia mažiau fizinių šalutinių poveikių. Vis dėlto, tyrime nustatyta, kad fluoksetinas (SSRI grupės vaistas, dar žinomas kaip Prozac) buvo susijęs su svorio sumažėjimu, bet padidėjusiu kraujospūdžiu.
Oksfordo universiteto profesorius Andrea Cipriani teigė, kad „neįmanoma“ pasakyti, kiek iš milijonų žmonių, vartojančių antidepresantus, iš tikrųjų turėtų vartoti kitus vaistus. Jis pažymėjo, kad egzistuoja tendencija rinktis „generinius, pigius vaistus“, todėl 85 % visų antidepresantų receptų Jungtinėje Karalystėje tenka tik trims preparatams. Jo teigimu, jei šio tyrimo išvados būtų įgyvendintos praktikoje, „tie 85 % smarkiai sumažėtų“, o „daugiau žmonių gautų tinkamesnį gydymą“.
Mokslininkai šiuo metu kuria nemokamą internetinį įrankį, kuris padėtų gydytojams ir pacientams kartu pasirinkti tinkamiausią vaistą. Vis dėlto, tam reikėtų reikšmingų kultūrinių pokyčių Jungtinės Karalystės nacionalinėje sveikatos sistemoje (NHS).
Ilgalaikio poveikio perspektyva
Tyrime buvo analizuojamas tik aštuonių savaičių laikotarpis nuo gydymo pradžios. Dr. Toby Pillinger teigė, kad papildomi duomenys rodo, jog trumpalaikiai pokyčiai „tikėtina, išlieka“, tačiau tai dar reikia patvirtinti tolesniais tyrimais.
Batho universiteto (JK) mokslininkas dr. Prasadas Nishtala, nedalyvavęs tyrime, pabrėžė, kad išvados yra „naujos ir vertingos“. Jis sakė: „Realiame gyvenime, kai pacientai antidepresantus vartoja mėnesius ar net metus, kaupiamoji rizika greičiausiai yra didesnė, ypač tarp sergančiųjų lėtine depresija.“
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.