Panevėžietis Andrius prieš metus išgirdo diagnozę, kuri daugelį gąsdintų — difuzinė didelių B ląstelių limfoma. Iš pradžių vyras neturėjo aiškių skausmų ar kitų tipinių simptomų, tačiau pastebėjo kylantį silpnumą ir nuovargį. Tai paskatino papildomus tyrimus, kurių metu echoskopija atskleidė apie 30 cm darinį pilvo zonoje ir vėliau atlikta biopsija patvirtino kraujo vėžį.
Diagnozės eiga ir pirmieji jausmai
Andrius prisimena, kad ilgą laiką manė gyvąs visiškai sveikai: aktyviai sportavo, bėgiojo ir jautė gerą fizinę formą. Tik 2018 m. jis pajuto nepaaiškinamą jėgų trūkumą. „Sportavau, bėgiodavau ir vienintelis dalykas, kuris šiek tiek kėlė nerimą buvo tai, jog pradėjo trūkti jėgų. 2016-ieji buvo labai geri, daug treniravausi, pasiekiau puikių rezultatų, o 2018 m. prasidėjo kažkoks nepaaiškinamas smukimas – bendras silpnumas, jėgų visai nėra, o širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės. Nueidavau pas šeimos gydytoją, pasidarydavau kraujo tyrimus, o gydytoja sako, jog atsižvelgiant į amžių, viskas gerai, nesuprato, kokių ligų aš ieškau. Vėliau vis tik, paskyrė echoskopiją, kuri parodė apie 30 cm darinį pilvo zonoje – neaišku nei kas tai, nei kur tiksliai, nei kodėl atsirado“, – prisiminė penkiasdešimtmetis pašnekovas.
Gydymas, emocijos ir artimųjų parama
Po diagnozės Andrių paguldė į ligoninę ir pradėjo kompleksinį gydymą — chemoterapiją kartu su imunoterapija. Gydymas truko apie pusę metų. Nors vyro patirtyje didelių nepageidaujamų reiškinių nebuvo, fiziniai ir psichologiniai iššūkiai buvo reikšmingi: skausmai, nuovargis, nerimas ir kartais sunkiai paaiškinamos baimės.
Andrius prisipažįsta, kad vienas svarbiausių dalykų buvo gydytojų žodžiai, kurie padėjo sumažinti baimę: „Su šeimos gydytoja buvome sutarę, jog sužinojęs biopsijos rezultatus, jai paskambinsiu. Kai pasakiau, jog man nustatytas kraujo vėžys, [limfoma], ji pasakė – ačiū Dievui.
Aš taip nustebau dėl tokių jos žodžių, o ji paaiškino, jog baiminosi sunkesnės diagnozės. Gydytoja pasakė, jog limfomai yra gydymas ir gydytojų hematologų komanda tikrai mane „ištrauks“. Baisiausias yra žodis vėžys, jis tarsi mirties sinonimas, bet po gydytojos žodžių supratau, kad bent jau nemirsiu, kad mano liga yra gydoma“.
Taip pat akcentuojama šeimos ir artimųjų svarba: Andrius ypač pabrėžė dukros, kuri yra medikė, palaikymą. Jo nuomone, nebūtina nuolat guosti, svarbiau tiesiog būti šalia, siūlyti konkrečią pagalbą ir kasdienę paramą.
Požiūrio pokyčiai ir gyvenimo ritmas po ligos
Patirtis pakeitė Andriaus požiūrį į sportą ir kasdienybę. Anksčiau intensyviai treniravęsis vyras dabar sportuoja mažesniu krūviu ir ramiau vertina siekius. „Pagalvoju, o kam man reikia sportuoti tiek, kiek anksčiau? Ką aš tuo noriu parodyti? Koks skirtumas ar aš nubėgsiu tą atstumą per 3 ar per 5 valandas… Manau, kad sportuoti yra svarbu, tačiau reikia atsižvelgti į savijautą, vertinti sveikatą.“
Švietimas ir prevencija: konferencija apie kraujo ligas
Asociacija „Kraujas” rengia tradicinę konferenciją „Kraujo ligos – kaip jas atpažinti ir stebėti“, kurioje gydytojai, pacientai ir artimieji dalijasi žiniomis apie onkohematologinių ligų diagnostiką, gydymo galimybes, emocinę pagalbą, mitybą ir imunoprofilaktiką. Tokie renginiai padeda keisti visuomenės požiūrį, kad diagnozė nebūtinai reiškia nuosprendį, o lygiavertis dialogas tarp paciento ir gydytojo gerina gydymo rezultatus.
Andriaus patirtis primena, kad ligas svarbu atpažinti laiku, pasitikėti specialistais ir vertinti kasdienę sveikatos priežiūrą. Net po sudėtingos kovos daugumai pacientų įmanomas pilnavertis gyvenimas su nauju požiūriu ir dėmesiu tam, kas iš tikrųjų svarbu.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.