Vaiko judrumas ir aktyvumas dažnai yra laikomi jo charakterio bruožu, tačiau kada šis elgesys tampa rimtu sutrikimu, o kada jis yra natūralus vaiko temperamento pasireiškimas? Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologė Milda Linaburkytė aiškina apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, labiau žinomą kaip ADHD (attention deficit hyperactivity disorder), kurio pagrindiniai simptomai yra padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas. Šis neurologinis sindromas dažniausiai diagnozuojamas ikimokyklinio amžiaus vaikams arba pirmąją mokyklos klasę lankantiems mažyliams.
Klasikinis ADHD simptomų trejetas: aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio stoka
Pirmieji padidėjusio aktyvumo požymiai paprastai pastebimi vaikui būnant 3–4 metų amžiaus. Tokie vaikai sunkiai išsėdi vietoje, nuolat juda, yra itin kalbūs, gali greitai šnekėti – dažnai net per daug. Šis per didelis aktyvumas gali reikštis ir nakties metu, kai vaikas sunkiai užmiega ar neramiai miega. Vėliau, nuo 5 iki 8 metų, pasireiškia dėmesio stoka ir impulsyvumas: vaikas sunkiai susikaupia, jį lengvai atitraukia pašaliniai dirgikliai, jis dažnai nepabaigia pradėtų užduočių, stipriai impulsų varomas greitai reaguoja, dažnai įsiterpia į pokalbius ar veikia be apsvarstymo.
ADHD dažniau diagnozuojamas berniukams, nes jų simptomai būna ryškesni ir labiau pastebimi dėl stipraus aktyvumo bei impulsyvumo. Mergaitės dažnai turi mažiau išraiškingą aktyvumą, o pagrindinė jų problema yra dėmesingumo trūkumas, dėl ko dažnai šis sindromas lieka nepastebėtas arba nediagnozuotas.
Judrumas kaip charakterio bruožas ar rimtas sutrikimas?
Ne kiekvienas aktyvus ir impulsyvus vaikas serga ADHD. Svarbiausia atsižvelgti į tai, ar šie bruožai trukdo vaiko kasdienybei. Jei judrumas ir dėmesio stoka nesumažina vaiko gebėjimo mokytis, bendrauti ir įsitraukti į veiklas, tai dažniausiai yra natūralios charakterio savybės, kurias galima nukreipti tinkama linkme, pavyzdžiui, skatinant sportuoti ar užsiimti kitomis aktyviomis veiklomis.
Tačiau, jei simptomai tęsiasi ilgiau nei pusę metų ir trukdo socialiniam bei ugdymo procesui, verta kreiptis į specialistus.
Vaikų patiriami sunkumai mokykloje ir socialiniame gyvenime
Vaikai, turintys ADHD, dažnai susiduria su nelengvais iššūkiais mokykloje ir draugų rate. Nesugebėjimas išlaikyti dėmesio pamokose lemia prastą mokymosi rezultatų pažangą, nes juos nuolat blaško pašaliniai dirgikliai. Taip pat jiems sunku vykdyti žodines instrukcijas, o namų darbai dažnai tampa kasdieniu iššūkiu.
Socialiniuose santykiuose šie vaikai dažnai patiria atstūmimą, nes dėl impulsyvumo ir nevaldomų emocinių protrūkių jie gali trukdyti kitiems, nepaisyti taisyklių arba elgtis agresyviai. Šios problemos dažnai sukelia vaikui savivertės sumažėjimą, baimę ir motyvacijos trūkumą, kas gali lemti ir atsisakymą lankyti mokyklą.
Tėvams, auginantiems vaiką su ADHD, taip pat tenka įveikti daug iššūkių, susijusių su viešaisiais stereotipais ir įtampa šeimoje. Nuolatinės pastabos iš mokyklos arba aplinkinių nusiskundimai gali sukelti tėvų nuovargį, nerimą ir net konflikto situacijų šeimoje, kurios dar labiau apsunkina vaiko elgesio korekciją.
Kaip sušvelninti simptomus ir padėti vaikui?
Nors visiškai išgydyti ADHD neįmanoma, ankstyva diagnostika ir kompleksinis gydymas leidžia ženkliai sumažinti simptomų intensyvumą. Pasak psichologės Mildos Linaburkytės, apie 20–50 proc. vaikų simptomai gali visiškai išnykti paauglystėje arba bent smarkiai sumažėti, nes jie išmoksta adaptuoti elgesį. Suaugus šis sindromas taip pat gali išlikti, tačiau dauguma suaugusiųjų įgyja naujų gebėjimų, leidžiančių valdyti savo elgesį.
Kompleksinis gydymas apima specialius ugdymo planus mokykloje, šeimos ir specialisto bendradarbiavimą, psichologines terapijas bei, kai reikia, medikamentinį gydymą. Be to, esminė gydymo dalis yra dienotvarkės, miego ir gyvensenos įpročių koregavimas. Vaikams labai svarbu turėti aiškiai suplanuotą dienos rutiną, kuri apima tinkamą miegą, fizinę veiklą ir ribotą laiką prie ekranų. Įdienotvarkės sudaryme pravartu aktyviai dalyvauti ir pačiam vaikui, kas skatina jo planavimo įgūdžius ir prisideda prie didesnio motyvacijos laikytis plano.
Išvados
Vaiko judrumas savaime nėra problema, tačiau jei aktyvumas, dėmesio stoka ir impulsyvumas trukdo kasdieninėms veikloms ar mokymuisi, tuomet svarbu laiku kreiptis į specialistus. Su tinkama pagalba galima ženkliai sumažinti šių simptomų poveikį ir užtikrinti vaikui kokybiškesnį gyvenimą bei sėkmes tiek mokykloje, tiek socialiniuose santykiuose.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.