Kasmet Lietuvoje krūties vėžiu suserga apie 1600 moterų, o pagal valstybės vykdomą išankstinę krūties vėžio patikros programą moteris tikrinama nuo 50 metų amžiaus. Tačiau situacija rodo, jog kasmet šią diagnozę išgirsta maždaug 300 jaunesnių moterų, kurioms tokia prieiga dar nėra užtikrinta. Tai kelia didelį susirūpinimą sveikatos specialistams bei visuomenei, todėl nuolat vyksta diskusijos dėl programos amžiaus ribos mažinimo ir prevencijos stiprinimo.
Asmeninės pacientų patirtys – šansas priimti teisingus sprendimus
Vienas iš svarbių šios problemos aspektų – moterų suvokimas apie vėžio pavojų ir atsakomybė pasirūpinti savo sveikata. Žinoma operos solistė Kristina Zmailaitė atskleidžia, kad pati atliko patikrą dar iki 50-ies metų ir ragina neignoruoti savo kūno signalų. Ji pabrėžia, jog liga neatsižvelgia į amžių, grožį ar socialinį statusą, todėl kiekviena moteris turėtų rūpintis savimi ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimųjų. Kitas kelias į susirgimą pasakoja šiaulietė Deimantė Bačiulė, kuri vėžio diagnozę gavo dėl netinkamo indėlio prevencijai ir ragina nepakartoti jos klaidų.
Deimantė prisimena, kaip prieš ketverius metus atsitiktinai užčiuopė kietą mazgelį krūtyje, suprasdama, kad situacija gali būti pavojinga. Jai diagnozuotas antras krūties vėžio stadijos atvejis, tačiau laimei, metastazės nespėjo išplisti. Moteris pabrėžia, kad nors liga yra rimta, ji nėra mirties nuosprendis ir su ja galima išmokti gyventi, ypač jei jai laiku skirta dėmesio ir gydymo.
Prevencija ir gydymo programų svarba sveikatos sistemoje
Nacionalinio vėžio instituto vadovė profesorė Sonata Jarmalaitė pabrėžia būtinybę mažinti patikros amžiaus ribą iki 45 metų, kas galėtų išgelbėti kelis šimtus gyvybių. Šiuo metu valstybei kasmet skiriama daugiau kaip 20 milijonų eurų vėžio prevencijos programoms, tačiau tik apie pusė tikslinei grupei priskirtų žmonių šių galimybių pasinaudoja.
Pandemija dar labiau apsunkino prevencinių patikrinimų vykdymą ir padidino sergamumą pažengusiomis ligos stadijomis.
Profesorės teigimu, didžiausios kliūtys – gyventojų nesuinteresuotumas ir klaidingi įsitikinimai, kad prevencinės programos neveikia pandemijos metu, arba baimė sužinoti diagnozę. Taip pat priežastis galima įvardinti ir gyvenimo sąlygų skirtumus tarp miestų ir kaimų, kur kaimo regionų gyventojai serga dažniau ir gyvena mažiau. Šios problemos sprendimui būtinas sisteminis dėmesys ir savo vietos valdžios bei sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimas.
Inovacijos gydyme ir kova su vėžiu Lietuvoje
Europos kovos su vėžiu plano kontekste Lietuva susiduria su iššūkiais ankstyvoje diagnostikoje ir modernių gydymo priemonių prieinamume. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė profesorė Elona Juozaitytė atkreipia dėmesį, kad nors pažanga yra, inovatyvių vaistų pasiekiamumas mūsų šalyje yra vienas iš mažiausių Europoje, o pandemija tik pailgino šį procesą.
Kita vertus, genetinių tyrimų prieinamumas sudaro galimybes pritaikyti mažiau intensyvų gydymą tam tikroms pacientėms ir gerinti gyvenimo kokybę. Šis aspektas pabrėžia, kad kova su vėžiu turi būti ne tik medicinos specialistų, bet ir politikų bei visuomenės prioritetas.
Apibendrinimas
Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje ir pasaulyje, kasmet diagnozuojama tūkstančiams moterų. Ankstyva diagnostika bei profilaktinės programos yra gyvybiškai svarbios sergamumo ir mirtingumo mažinimui. Pacientų istorijos, ekspertų nuomonės ir statistiniai duomenys rodo, kaip svarbu nelaukti 50 metų ribos ir kreiptis pagalbos ankstyvame amžiuje, taip pat didinti informuotumą ir prieinamumą prevencinėms programoms, ypač kaimo vietovėse. Tik kompleksiškas požiūris ir sisteminės priemonės gali padėti sumažinti vėžio našta visuomenėje ir išgelbėti gyvybes.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.