Išspręsta mįslė prie „Mirties upės“: kas nutiko? (Ar egzistavo dinozaurai?)

Po vešlaus miško šlaitais Albertoje rasta milžiniška dinozaurų kapavietė atskleidžia naują vaizdą apie vėlyvojo kreidos laikotarpio ekosistemas. Pipestono upelio, vadinamo „Mirties upe“, pakrantėse paleontologų komanda aptiko tankų fosilijų sluoksnį, kuriame per kelis metus surinkta tūkstančiai kaulų. Tyrėjai tvirtina, kad radinys leidžia ne tik identifikuoti čia palaidotą rūšį, bet ir rekonstruoti masinės mirties aplinkybes bei gyvūnų elgseną tuometinėmis sąlygomis.

Kasinėjimai ir pirmieji atradimai

Darbas prasidėjo nuo intensyvaus uolienų skaldymo, po kurio sekė kruopštus valymas ir kaulų atskleidimas. „Manome, kad šis didelis kaulo gabalas priklauso klubo kaului. Toliau matome ilgas, liesas šonkaulių kaulų dalis. O štai čia yra piršto kaulas. O šis… neturime tikro supratimo, kas tai galėtų būti – tai puikus pavyzdys, kaip paslaptis dar neatsiskleidžia“, – pasakojo profesorė E.Bamforth. Tokie žingsniai, nuo grubaus uolienos šalinimo iki mikroskopinių tyrimų laboratorijoje, leidžia sistemingai sudėlioti atskirų gyvūnų likučius į bendrą vaizdą.

Kas čia palaidota?

Dauguma kaulų priskiriami Pachyrhinosaurus rūšiai – stambiems keturkojams, artimiems triceratopsams, maždaug penkių metrų ilgio ir apie dviejų tonų svorio. Šių gyvūnų galvos puošė kauliniai apvadai ir nosies iškilimas, vadinamas „bosu“. Radinių tankis stebina: kai kur profesorės skaičiavimais, kiekviename kvadratiniame metre gali būti iki 300 atskirų kaulų. „Dėl savo tankio šie kaulai tiesiog pribloškia. Manome, kad tai vienas didžiausių kaulų klodų Šiaurės Amerikoje“, – pridūrė profesorė.

Galima mirties priežastis ir jos įrodymai

Paleontologų hipotezė remiasi taphonominiais požymiais – kaulų suspaudimu, sluoksnių koncentracija ir jų išsidėstymu. Tyrėjai daro prielaidą, kad į Pipestono upelį pateko didelė migracijos banda, kuri susidūrė su staigiu potvyniu arba panašaus masto katastrofa. „Manome, kad tai buvo sezoninės migracijos banda, kuri pateko į tam tikrą katastrofišką įvykį, dėl kurio žuvo jei ne visa banda, tai didelė jos dalis“, – teigė E.Bamforth.

Be to, aptikti kaulų fragmentai rodo, kad gyvūnai nebuvo išsklaidyti ilgą laiką, o tai atitinka greitos, masinės žūties scenarijų.

Ką tai reiškia mokslui?

Turint didelį kiekį medžiagos, mokslininkai gali gilintis į dinozaurų biologiją, populiacijų struktūrą, migracijos kelių modelius ir aplinkos pokyčius. Izotopiniai tyrimai, taphonomija ir palyginimai su kitomis radvietėmis leis tiksliau datuoti įvykį ir suprasti klimato bei kraštovaizdžio vaidmenį. Tokie radiniai ne tik papildo žinias apie Pachyrhinosaurus, bet ir padeda perteikti gyvą vaizdą apie priešistorinius bendruomenių ryšius.

Šis atradimas primena, kad net įprastais atrodantys šlaitai gali slėpti milijonus metų istoriją, kurią pamažu atskleidžia kantrūs ir sistemingi mokslininkų darbai.

Patiko straipsnis? Pasidalink!
👁️ 8 peržiūrų


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *