Praėjusį savaitgalį įtemptos derybos tarp Jungtinių Valstijų ir Irano vos neišžlugo per paskutines valandas — susitarimas, kuris turėjo pažymėti ugnies nutraukimą ir pradėti platesnes branduolines derybas, kelis kartus atsidūrė ant peilio ašmenų. Derybų maratone ypač aktyvų vaidmenį atliko regioniniai ir tarpininkaujančios šalys: Kataras veikė kaip neoficialus tarpininkas, o Pakistano politinės ir karinės jėgos intensyviai skubino finalinį susitarimo pasirašymą.
Paskutinės valandos Teherane
Teherane susirinkę derybininkai paskutinėmis minutėmis derino formuluotes ir sąlygas. Kataro delegacija, stovėjusi kelio pakraštyje prie oro uosto, turėjo aiškų nurodymą — neišvykti be galutinio teksto. Tuo pat metu Vašingtone prezidentas Donaldas Trumpas laukė sprendimo, kuris, kaip spėta, galėjo būti priimtas jo gimtadienį lydinčiame vakarėlyje. Šis laikas sukūrė neįprastą laiko spaudimą ir politinį kontekstą, kuriuo pasinaudojo tiek derybų iniciatoriai, tiek jų priešai.
Kataro ir Pakistano vaidmuo
Kataras jau kurį laiką migravo tarp Teherano ir Vašingtono, koordinuodamas paskutines detales ir perduodamas žinutes. Jo pasiuntiniai buvo tie, kurie pažadėjo Irano atstovams būtinumą užbaigti susitarimą dar prieš numatytas viešas JAV renginio akimirkas. Pakistanas, įskaitant kariuomenės vadovų įtaką, taip pat aktyviai ragino greitą sprendimą. „Gimtadienis buvo proga jį suvilioti“, – pastebėjo Qamaras Cheema, islamabade įsikūrusio tyrimų instituto vadovas, apibūdindamas, kaip laikas galėjo padidinti spaudimą pasirašyti.
Vidiniai Irano ir Izraelio neramumai
Susitarimas užkliuvo dėl Izraelio žingsnių: netikėta ataka Beiruto priemiestyje ir kitokios nuotaikos Teherano vadovybėje beveik privertė Irano pareigūnus imtis prevencinių veiksmų. Dėl to balistinės raketos jau buvo paruoštos paleidimui, o Kataro pasiuntiniai, sužinoję apie galimą atsaką, intensyviai ragino atidėti karinius veiksmus. Irano vadovybė demonstravo vidinius nesutarimus, ir, pasak prezidento, „Žinoma, buvo tam tikrų nedidelių nuomonių skirtumų tam tikrais klausimais”.
Ką iš principo numato susitarimas ir kas toliau?
Galutinis memorandumas numatė Hormuzo sąsiaurio atvėrimą laivybai ir ženklų Irano ekonominį atsigavimą – pagal susitarimą įtvirtinti planai siekė šimtus milijardų dolerių. Tačiau sudėtingiausias klausimas dėl Irano branduolinės programos buvo atidėtas vėlesnėms deryboms. Tokio pobūdžio kompromisai jau kelia kritikos bangą JAV politinėje arenoje, o prezidentas teigė, kad griežta politika prieš Iraną davė rezultatą: „Sakėme jiems, kad jie nieko negali dėl to padaryti, – pasakojo D.Trumpas. – Jie atsakė: „Prašau, nedarykite to, mes sutiksime su susitarimu“. Iškart po to mes sudarėme sandorį.”
Ši istorija atskleidžia, kaip tarptautiniai susitarimai dažnai priklauso nuo mažų, paskutinių žingsnių ir vidinės ar regioninės diplomatijos. Kataro ir Pakistano tarpininkavimas parodytų, kad net esant didelėms konfliktų rizikoms, intensyvus užkulisinis darbas gali išvengti platesnio karo, tačiau ilgesnė branduolinė derybų dalis vis dar laukia sprendimo.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.