Mokslininkai toliau atskleidžia paslaptis, pasislėpusias vandenyno gelmėse: vakarai nuo Vidurio Atlanto kalnagūbrio atskleidė ypač neįprastą karbonatinių sienų ir kolonų kompleksą, kurį tyrėjai pavadino „Dingusiu miestu“. Pirmieji jo fragmentai buvo užfiksuoti dar 2000 m., tačiau pastarųjų metų stebėjimai ir gręžiniai leido išsamiau įvertinti šio objekto dydį, struktūrą ir reikšmę gyvybės evoliucijai.
Kas sudaro „Dingusį miestą“?
Šį povandeninį kraštovaizdį sudaro didžiulės karbonatinės kolonos ir sienos, kurių aukštis svyruoja nuo kelių centimetrų iki maždaug 60 metrų. Kompleksas stūkso daugiau nei 700 metrų gylyje ir atrodo vaiduokliškai mėlynas nuotoliniu būdu valdomų povandeninių aparatų šviesoje. Įdomu, kad „Dingęs miestas“ neatitinka tradicinio povandeninių ugnikalnių, vadinamų „juodaisiais rūkaliais“, modelio: jo ekosistema nepasikliauja magmos šiluma, o mineralinė sudėtis ir dujų emisijos yra kitokios.
Geochemija ir gyvybė
Mokslininkai mano, kad čia vyksta ilgalaikės sąveikos tarp mantijos ir jūros vandens — spėjama, jog mantijos medžiagos kyla bent 120 tūkst. metų ir sąveikaudamos išskiria vandenilį, metaną bei kitas ištirpusias dujas. Tokios cheminės medžiagos gali maitinti chemosintetines mikrobų bendruomenes net ir visiškoje tamsybėje bei be deguonies. Stebėjimai rodo, kad kai kuriuose „kaminuose“, kuriuose intensyviau skleidžiamos dujos, temperatūra siekia apie 40 °C, o aplink jas sutinkamos sraigės, vėžiagyviai, retkarčiais — krevetės, unguriai ir krabai.
Unikalumas ir mokslinė reikšmė
Skirtumas tarp šio lauko ir „juodųjų rūkalių“ — ne tik temperatūroje ar mineralų sudėtyje. Tyrėjai pastebi, kad „Dingusio miesto“ kaminai išskiria žymiai daugiau vandenilio ir metano: maždaug šimtą kartų daugiau nei tipiški juodieji rūkaliai. Tai daro šią vietą ypatinga tyrimams, susijusiems su pirmykšte biogeocheminėmis terpėmis ir gyvybės kilme Žemėje.
Praėjus 24 metams nuo pirmųjų atradimų, iš „Dingusio miesto“ buvo išgręžtas rekordinio ilgio — 1 268 metrų — kerno mėginys.
Tyrėjai tikisi, kad šis ilgas uolienų sluoksnis gali suteikti įrodymų, kaip ankstyvosios mikrobų bendruomenės galėjo išlikti ir palaikyti gyvybę ekstremaliomis sąlygomis, taip pat atskleisti ilgalaikes mantijos–vandens sąveikas.
Ateities tyrimų kryptys
Nors manoma, kad panašių hidroterminių laukų egzistuoja ir kitur pasaulio vandenynuose, iki šiol išsamiai ištirtas ir išgręžtas tik šis kompleksas. Tolimesni darbai apims tikslesnius bioįvairovės tyrimus, mikrobiomų genomiką, izotopinius tyrimus ir modeliavimą, kaip tokios ekosistemos galėjo prisidėti prie gyvybės kilmės ir kokią reikšmę jos turi astrobiologijai. Taip pat svarbu suprasti, kaip žmogaus veikla ir klimato kaita gali paveikti tokias unikalias, tačiau jautrias povandenines sistemas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.