Vladimiro Putino kaltinimai apie neįveikiamą okupantų puolimą prasilenkia su nauja realybe frontuose ir už jų ribų. Ukrainos karinė doktrina keičiasi į agresyvesnę, orientuotą ne tik į priekinės linijos laikymą, bet ir į išorinį priešo gynybos sistemų – logistikos, ryšių ir tiekimo grandinių – ardymą. Toks požiūris mažina Rusijos gebėjimą tęsti plataus masto operacijas ir verčia Kremlių priimti sudėtingus sprendimus dėl išteklių paskirstymo.
Kaip veikia naujoji Ukrainos taktika
Remiantis pranešimais, vidutinio nuotolio atakos dronai tapo vienu iš kertinių šios taktikos elementų. Jie taikosi į vadavietes, ryšių linijas, amunicijos ir kuro sandėlius, dronų valdymo centrus bei logistikos infrastruktūrą. Profesoriaus Philipo O’Brieno žodžiais, pagrindinis Ukrainos tikslas yra „nugalėti Rusijos kariuomenę iš užnugario”. Ši strategija Vakarų karinėje doktrinoje sutampa su oro izoliacijos aspektu – priešo fronto liniją palaikančių funkcijų trikdymu ir naikinimu.
Logistika, infrastruktūra ir Krymas
Ukraina neapsiriboja smūgiais prie fronto. Taikliai puolami keliai, geležinkeliai, tiltai ir energetikos objektai – ypač tie, kurie svarbūs Krymo bazėms ir Juodosios jūros laivynui. Nuolatiniai išpuoliai prieš laivyną jau privertė Kremlių dalį pajėgų išvesti iš pusiasalio arba sumažinti jų veikimą. Tokie smūgiai mažina Rusijos galimybes naudoti Krymą kaip operacinį šuolio tašką oro puolimams ir kariniam ruošiui.
Be to, Ukrainos taikiniai giliai rusiškoje teritorijoje priverčia Maskvą perdisponuoti oro gynybos sistemas, o tai palieka kitas sritis pažeidžiamas. Toks išteklių perskirstymas didina Kremliaus rizikas ir išlaidas, silpnina pozicijas ir turi įtakos galimoms deryboms.
Gebėjimų augimas ir priežasčių apžvalga
Ukrainos pajėgų galimybės išaugo keliais pagrindiniais aspektais: sumažėjo kai kurie ankstesni Europos apribojimai naudoti finansinę paramą kariniams tikslams, padidėjo investicijos į vidutinio nuotolio ginklus (nurodoma apie daugiau nei 111 mln.
JAV dolerių), o vietiniai gamintojai kuria raketas ir bepiločius aparatus, kurių nuotolis siekia nuo 24 iki 200 km. Kartu kariai įgijo didesnį patyrimą vykdant sudėtingas jungtines operacijas, o techninių sprendimų tobulėjimas – pavyzdžiui, geresnis atsparumas Rusijos elektroninės kovos priemonėms – padidina smūgių efektyvumą.
Taip pat svarbus faktorius – infrastruktūrinės apribojimų ir paslaugų pakeitimai: Rusijos prieiga prie tam tikrų ryšių sprendimų sumažėjo, buvo paveikti jos komunikacijos tinklai, o tai riboja galimybes koordinuoti gynybą ir kontrataką.
Analitikų vertinimu, šiomis priemonėmis Ukraina siekia platesnio strateginio tikslo – ne tik atgauti okupuotas teritorijas, bet ir priversti Rusiją demilitarizuoti Krymą bei sumažinti jos gebėjimą vykdyti išpuolius. Dėl to Kremlius patiria didėjantį spaudimą tiek operacinėje, tiek politinėje plotmėje.
Galiausiai, nors Putino retorika bando pateikti įvaizdį apie nenugalimą puolimą, faktai rodo kitą trajektoriją: Ukrainos iniciatyva, technologinis tobulėjimas ir tiksliniai smūgiai verčia Rusiją adaptuotis ir vis dažniau permąstyti savo strateginius prioritetus.
„V. Putinas mūsų negirdi”
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.