Kodėl žmonės skęsta?
Skendimo priežasčių būna įvairių: nemokėjimas plaukti, patekimas į duobę, alkoholio vartojimas arba jėgų pervertinimas. Kaip paaiškina gelbėtojas Jonas Pirožnikas, „Taip pat dažnai neįvertina savo jėgų“. Dažnai poilsiautojai įbrenda, o srovė juos nuneša toliau nuo vietos, kur jie įbridę – žmogus patenka į naują kranto atkarpą ir netikėtai gali pasimesti, pataikyti į duobę, gauti gurkšnį vandens ir pradėti panikuoti.
Gelbėtojas perspėja, kad panikavimas tik pagilina problemą: „Eidamas link kranto žmogus jau yra naujoje kranto atkarpoje, kur nežino, ar duobių tikrai nėra. Pataikęs į duobę – išsigąsta, gauna gurkšnį vandens ir pradeda skęsti. Tokiu atveju mes poilsiautojams aiškiname neišsigąsti, išpūsti vandenį ir nusiraminti. Duobės dažniausiai būna ne daugiau kaip 4 metrų skersmens ir apie 1,80 metro gylio“, – aiškina J. Pirožnikas.
Kaip elgtis stebint skęstantįjį?
Pastebėjus skęstantįjį svarbu neimtis rizikingų veiksmų, jei pats nemokate plaukti. „Tokioje situacijoje, jei nemokate plaukti, nešokite į vandenį padėti. Taip vėliau bus ne vienas, o du skenduoliai. Geriau skęstančiajam nuo kranto meskite kamuolį, tuščią didesnės talpos tarą, suriškite kelnes, marškinius į vieną ir meskite skęstančiajam kaip virvę. Tieskite šaką, diržą. Bet kuriuo atveju, šaukite pagalbą, o nelaimėliui kartokite, jog nusiramintų ir laikytųsi ant vandens, kol atvyks pagalba“, – aiškina gelbėtojas. Kartais nuo kranto perduotos priemonės ir aiškūs nurodymai gali išgelbėti gyvybę be rizikos gelbėtojui.
Gaivinimas: ką daryti skubos tvarka
Greitosios medicinos pagalbos brigada mieste turi atvykti per trumpą laiką, tačiau realybė kartais būna kitokia. Gydytoja anesteziologė-reanimatologė Asta Krikščionaitienė pabrėžia: „Jei vieta atoki, o visos GMP brigados užimtos, tikėtina, jog medikai gali atvykti dar vėliau.
Visais atvejais, kai staiga sustoja širdis, tikimybė išgyventi labiausiai priklauso nuo tuo metu šalia esančių žmonių. Jei jie nieko nedaro, o tik laukia medikų, tikimybė išgyventi labai greitai mažėja iki 0, nes smegenų žūtis be kraujotakos prasideda jau po 4-5 min”. Todėl būtina skambinti pagalbai ir pradėti gaivinti pagal dispečerio nurodymus.
„Kadangi mirtis skendimo metu paprastai įvyksta dėl kvėpavimo sustojimo, rekomenduojama gaivinimą pradėti nuo 5 įpūtimų, o toliau gaivinti santykiu 30 ir 2. T. y., atlikti 30 greitų gilių paspaudimų ir 2 įpūtimus”, – primena specialistė. Paspaudimų gylis turėtų būti 5–6 cm, dažnis 100–120 k./min. Įpūtimo metu būtina atverti kvėpavimo takus; apmokyti gelbėtojai gali taikyti apatinio žandikaulio išstūmimo būdą.
Defibriliatorius ir tolesnis stebėjimas
Defibriliatorius ženkliai didina išgyvenimo tikimybę, jei jis prijungiamas anksti: „Kuo jis anksčiau atnešamas ir prijungiamas, tuo didesnė tikimybė išgelbėti žmogų”, – aiškina gydytoja. Tačiau pats prietaisas nepakanka – svarbu, kad bendruomenėje būtų žmonių, mokančių gaivinti ir naudotis prietaisu.
Net jei žmogų pavyko sėkmingai išgelbėti, jis privalo likti medicininio stebėjimo sąlygomis. Reanimatologė įspėja: „Plaučiai yra kaip kempinė, vandens iš jų neišpilsi, o vanduo virškinamajame kanale gaivinimui netrukdo”; be to, gali vystytis plaučių pabrinkimas ar vėlyvos komplikacijos. Todėl skendusį žmogų, net jei jis jaučiasi gerai, reikėtų stebėti bent 24 valandas ligoninėje.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.