Žinia apie sunkią ligą visuomet slegia ir koreguoja gyvenimo planus. Psichologas Andrius Kaluginas atkreipia dėmesį, kad pirmasis ir svarbiausias dalykas – suvokimas, jog žmogus po diagnozės psichologiškai stovi prieš du aiškius kelio variantus. Šis pasirinkimas nebūtinai nulemia gydymo eigą, tačiau lemia, kaip sergantis žmogus ir jo artimieji susitvarko su kasdieniu stresu, laukimu ir sprendimų našta.
Kaip paaiškina specialistas, būtent šios mintys yra kertinės:
„Pradėti norėčiau nuo to, kad sužinojus sunkios ligos diagnozę, psichologine prasme žmogus ir jo artimieji visada turi du pasirinkimus: priimti arba kovoti.
Priimti – išmokti su tuo gyventi, oriai prisitaikyti, nuolat tinkamai stebėti savo būklę, pasikliauti medikais. Kovoti su liga – daryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, niekada nenuleisti rankų ir neprarasti geros vilties, tikėtis tik geriausio. Abu šie pasirinkimai yra garbingi. Abiem reikia stiprybės, ryžto ir atsakomybės“.
5 pagrindinės emocinės stadijos
Psichologijoje klasikiniu modeliu apibrėžiamos penkios emocinės stadijos: šokas, pyktis arba neigimas, derybos, depresija ir priėmimas. Kaluginas pabrėžia, kad žmonės ne visada pereina šias stadijas griežta tvarka ir kiekvieno patirtis gali skirtis – intensyvumu, trukme ir išraiška. Kai kurie pacientai šoką patiria dienas ar savaites, kiti – trumpai, tačiau svarbu žinoti, kad tokie išgyvenimai yra normalūs ir tai nėra psichologinė silpnybė.
Dažnai užduodami klausimai „Kodėl man?“, „Kodėl dabar?“, „Kodėl ši liga?“ pradeda dominuoti mintyse ir kursto pyktį ar baimę, o derybų stadijoje gali kilti pagunda ieškoti alternatyvių sprendimų ar netikėtų praktikų, kas kartais turi skaudžių pasekmių.
Kaip bendrauti su sergančiu žmogumi?
Psichologas rekomenduoja nedelsiant įtraukti profesionalią pagalbą – ne tik pacientui, bet ir artimiesiems. Parama gali būti dvipusė: vieni artimieji renkasi empatišką, raminantį toną, siūlydami „Nesi vienas, mes būsime su tavimi“, kiti skatina kovoti, ieškoti papildomų gydymo galimybių ir nepasiduoti.
Svarbiausia – atskleisti ir suderinti, kokia parama labiausiai tinka konkrečiam žmogui, kad jis nesijaustų nesuprastas ar atstumtas.
Laukimas transplantacijos: emocijų ciklas
Laukti transplantacijos – ypač sudėtinga. Iš pradžių pacientai jaučia optimizmą, viltį, tačiau ilgėjant laukimui viltis gali nykti, ją pakeičia nusivylimas, pyktis ar neigimas. Tai gali peraugti į laukimo neurozę, kai abejonės dėl gydymo ir procedūrų trikdo racionalų mąstymą. Todėl nuosekli psichologinė priežiūra laukimo laikotarpiu yra tokia pat svarbi kaip medicininis stebėjimas.
Praktiniai patarimai, kaip išlikti protingai palaikomu
A. Kaluginas akcentuoja tris pagalbos ratus: artimųjų ir socialinį palaikymą; ekspertinę pagalbą – medikų ir psichologų paaiškinimus; bei dvasinius ar kultūrinius resursus – religiją, hobius, malonius užsiėmimus. Šių elementų derinys padeda sumažinti vienišumo jausmą ir išlaikyti psichinę pusiausvyrą. Svarbiausia – suprasti, kad emocijų fazes patirti yra normali reakcija ir kad ieškant tinkamos pagalbos galima rasti kelią į prasmingesnį ir saugesnį kasdienį gyvenimą su liga.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.