Šiuolaikiniame pasaulyje, pilname streso ir nerimo, vis dažniau ieškome būdų, kaip puoselėti savo psichologinę gerovę. Vienas iš netikėčiausių ir sykiu veiksmingiausių įrankių gali būti… knygos. Biblioterapijos tyrėja dr. Daiva Janavičienė ir praktikė Rasa Derenčienė pabrėžia, kad biblioterapija nėra vien tik skaitymas dėl malonumo. Tai sąmoningas tekstų pasirinkimas ir gili refleksija, padedanti geriau suprasti savo išgyvenimus ir rasti vidinę ramybę.
Kas yra biblioterapija?
Vilniaus knygų mugės diskusijoje „Biblioterapija: kaip atrasti gydančias knygas?“ dalyvavusi dr. D. Janavičienė aiškina, kad biblioterapija domisi ne tiek pačiu kūriniu, kiek skaitytojo santykiu su juo. Tai yra kryptingas, refleksija grįstas procesas, kuriame tekstas tampa priemone, padedančia asmeniui geriau pažinti save ir rasti atramą sunkiose situacijose. Tyrėja pabrėžė, kad grožinės literatūros vertingumas slypi gebėjime nutraukti rutinos ratą ir pasinerti į kūrybiškumą, kuris praskaidrina kasdienybę.
Anot R. Derenčienės, biblioterapinis skaitymas yra emocinis procesas: „Mes daugiau kalbame, kur tas kūrinys mus nuvedė, kiek jis mus palietė, kokias sukėlė emocijas, kada pravirkdė, kada galbūt privertė nusijuokti. Ir tas emocinis knygos vertinimo atspalvis yra labai tikras, jis niekada nebūna neteisingas ir labai daug apie mus pačius pasako.“
Literatūrinė reabilitacija: kai knygos gydo kūną ir sielą
Dr. Daiva Janavičienė atskleidė, kad tikslingai parinkta literatūra gali tapti tiesiogine pagalba sveikatai, o kai kuriais atvejais – net ir unikaliu reabilitacijos įrankiu. Tyrėja pasidalijo jaudinančia istorija apie moterį, kuri po avarijos patyrė sunkią smegenų traumą ir savarankiškai, be specialistų pagalbos, ėmėsi „smegenų mankštos“. Kadangi ilgi prozos tekstai tuo metu smegenims buvo neįveikiamas krūvis, ji intuityviai pasirinko poeziją.
„Eilėraščiai yra trumpi tekstai, kaip ji sakė, jai buvo sunku pagalvoti, kad įveiks ilgą knygą – skaitymas tiesiog buvo kaip smegenų atstatymo užduotis ir ji pati intuityviai ėmėsi skaityti eilėraščius, kad galėtų atstatyti savo mąstymą ir analitinius gebėjimus“, – teigė dr.
D. Janavičienė.
Biblioterapija ne mažiau veiksminga ir sprendžiant vidinius emocinius konfliktus, ypač kai tekstas išgyvenamas bendruomenėje. R. Derenčienė pastebėjo, kad Nacionalinės bibliotekos Skaitytojų klube vykstančios diskusijos leidžia saugiai „iškalbėti“ asmeninį skausmą, kol jis praranda savo griaunančią galią. Pasak specialistės, laikas ir nuolatinis dalijimasis patirtimi keičia skaitytojo santykį su traumomis: „Aš pastebiu, kad aptariant knygą yra tam tikri momentai, kurie graudina, apie kuriuos jautru kalbėti vieną, kitą kartą, bet žiūrėk, jau po metų jie nebegraudina. Tiesiog tas jautrumas tampa nebeskausmingas, nes skausmas ar neigiamos patirtys, vedinos teksto, yra iškalbamos.“
Kokia knyga gali būti biblioterapinė?
Biblioterapinė knyga, pasak eksperčių, nebūtinai turi būti pripažintas literatūros šedevras ar laiko nugludinta klasika. Dažnai būna, kad aukštai vertinami, literatūrologiškai brandūs kūriniai skaitytojo emociškai neįtraukia ir gali būti įvertinti tik racionaliai, o paprastas, niekam nežinomas tekstas sukelia stiprų atsaką. Svarbiausia, kad knyga padėtų skaitytojui įžvelgti savyje tai, ko be jos galbūt niekada nebūtų pastebėjęs. Todėl biblioterapine gali tapti bet kokia knyga – nuo detektyvo iki vaikiškos pasakos – jei tik ji suteikia galimybę atpažinti savo išgyvenimus ir padeda suprasti, kad tam tikri dalykai vyksta ne vien su tavimi.
Knygos terapinė vertė tiesiogiai priklauso nuo skaitytojo santykio su ja ir sukeliamų jausmų, o ne nuo paties teksto sudėtingumo. Biblioterapija domisi būtent tuo, kaip asmuo perskaitė kūrinį ir kaip jį suprato per savo patirties prizmę. Net ir „sunki“ knyga gali būti biblioterapinė, jei autentiškas jos išgyvenimas ir aptarimas veda link vilties bei prasmės išgryninimo. Galutinį sprendimą, ar knyga yra gydanti, priima pats skaitytojas: nors rekomendacijų sąrašai gali nurodyti kryptį, tikrąjį „atradimo ženklą“ kiekvienas turi pajusti savo širdimi.
Biblioterapeučių knygų rekomendacijos
Dr. D. Janavičienė ir R. Derenčienė pasidalijo savo asmeniniais biblioterapiniais atradimais. D. Janavičienė išskyrė Ann Patchett romaną „Olandų namas“ bei James Norbury knygą „Didžioji Panda ir mažasis drakonas“, kurios pasižymi giluminiais atradimais.
R. Derenčienė rekomendavo Sandro Veronesi romaną „Tu ir esi kolibris“, padedantį suvokti, kad išgyventa kančia praturtina gyvenimą, bei Tove Jansson „Stebuklingą žiemą“, kurią ji pati skaitė kaip „vaistą“.
Savo rekomendacijomis dalijosi ir knygų mugės lankytojai. Sąraše – Algirdo Kaušpėdo „Koplyčia“, padėjusi išgyventi netektį, Tove Jansson „Vasaros knyga“, atspindinti jautrų močiutės ir anūkės ryšį, Agnės Pačekajės „Prisirpusios senmergės išpažintis“, sukėlusi daug juoko, bei kitos knygos.
Nacionalinės bibliotekos atstovės priminė, kad svarbiausia biblioterapijos dalis – skaityti širdimi ir atrasti tuos tekstus, kurie būtent jūsų gyvenime sukelia atsaką.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.